kai visos epušės drebėjimu palies
kiekvieną naktį ir kiekvieną dieną
tu neviliok iš neregio nakties
tokia šviesi anapus mėnesiena

toksai žvilgėjimas ir vėl ratu
lyg voverė sukuos ant atviruko
tas kelias tolimas  aš nerandu
pėdų tavų kai nusileidžia  rūkas

nuslysta žvilgsnis vingiais netekties
gyvenimas klaidus lig apalpimo
lengvai lengvai tau ilgesįu palies
kartosis tyliai... aš meldžiu likimo

palaimint duoną žemę ir kelius
nupraust rasa kiekvieną mano žodį
žinau ištversiu aš ir vėl viliuos
tai ką gavau tai ką jaučiu ir tau parodyt