Dažniau  būna, kai sužinau tai, ką kiti jau suspėjo pamiršti, o aš prie tų dalykų dar vis neprisilietęs. Veju dešimtmetį po dešimtmečio ir tai  atrodo sąžiningiausias darbas, kurį gebu padaryti. Septyni dešimtmečiai jau atiduoti į septynių pirštų palikimą. Tikėtina, kad ir aštuntas, Didysis pirštas, neliks nuskriaustas – gaus tiek, kaip bendru sutarimu suderėta. Tačiau neatsitraukia, vis gilėja rūpestis, ką turėčiau daryti, kad neatrodyčiau, jog nemeile nuo jų atskyręs Bevardį ir Mažylį, dešinės rankos paskutiniuosius. Mąstyti, dūmoti, kad dar sumegsiu du dešimtmečius – o ne!, o ne!  Tai  būtų šventvagystė.
  Mažylis tiesiai – šviesiai ne kartą taręs, girdi, jam mano pragyventi dešimtmečiai visai nerūpi. Tačiau ar turėčiau jam tuo tikėti? O Bevardis? Prieš metus, kitus jis irgi  panašiai, kaip Mažylis, tačiau man sparčiai priartėjant prie jubiliejinių 80, žiū, kad jau keičią savo giesmelę, tačiau – kaip?
  Ne taip, kaip tikėjausi. Gal todėl neblogai  atsimena, kai sutikęs jį su tuomet dar man nepažįstamu jo kolega, sustojo priešpriešais ir neskubus,  lyg mąstydamas, lyg  keliaudamas nežinia po kokias erdves, pakalbėjo taip, kad vos pažinau, jog Bevardis sumanęs man padeklamuoti, o būtent: 

Mano laikas jau toks,
kad ir dangų išgerti išmoko.
Pilna burna sumuštinių.
Nemanyk, Žilagalvi,
Kad žodį tau piktą kalbu –
Kai besotis esi,
Irgi, turbūt – ne pyragai.

  Pradžioje nepaabejojau, kad jis kalba apie savo laiką. Netgi pasidarė įdomu.

Šimpa plienas. Ir titnagas dyla.
Buvo Dievas. Dabar gi...
Bent ne visas –
Nemenkai jo mažiau.
Taip, žinau:
Manimi, Žilagalvi,
Kaip ir juo neužspringsi,
bet sotesnis nebūsi taip pat .

  – Kas atsitiko?
  – Taigi, kas atsitiko, dzieduli?. Aš to irgi tavęs  noriu paklausti. Negi ir vėl ginsiesi, kad nežinai, užmiršęs, neprisimeni. Tai išmokta iš tavo ranka parašyto  teksto.
  – Hm.
  – O atrodai irgi taip lyg būtum sugrįžęs iš tolimos kelionės. Labai tolimos. Lyg iš... lyg  iš... – negebėjo  prisiminti vietovės pavadinimo Bevardis.
  – Lyg iš Epislon Eridani žvaigždės, – padėjo jam vietovę atsiminti bendrakeleivis, gerokai apšepęs vyras, pasivadinęs poetu.
  – Na, taip. Lyg iš Epsilon Eridani  žvaigždės, – pakartojo Bevardis ir prisipažino, kad nemėgsta atsiminti, kas ne jo ir toli
  – Ne taip ir toli. Vos už 10, 5 šviesmečių. – atsiliepė į  jo žodžius poetas.
  – Jūs kuklus, – pagyriau.
  – Labai, – nesiginčijo jis, tačiau jam labiau rūpėjo pakalbėti apie žvaigždę su aplink ją besisukančiomis planetomis.  Panašiai kaip aplink Saulę. – Anoji toliau, bet kai gebi, kai moki – ne bėda ir ten pasidairyti, pakalbėjo ir ištiesė ranką it žvakę paduodamas man: – Su tuo jus ir sveikinu.
  –  Mane?
  – Seni, kaip tu? Dar gyvas? – sveikinosi dar  kažkas. Pažįstamas ar bent kažkur sutiktas. Ėjo nuėjo, neužkabinęs jokiu dėmesiu. Tačiau užkabinti nebuvo paprasta, nes buvau susitelkęs į save ir niekaip negalėjau  suvokti, apie kokią  žvaigždę ir kodėl apie ją kalba Bevardis su poetu. Dar keisčiau pasirodė, kad neatsimenu teksto, kuris, pasak Bevardžio,  išmoktas iš mano ranka parašyto rašto. Pagaliau ir jie ėjo, nuėjo. Pasilikau it sunkenybe užmestas ir niekaip negebėjau  iš jos išsilaisvinti.

Nemanyk, Žilagalvi,
Kad žodį  tau piktą kalbu...

  Išeitų, kad ne jis, Bevardis, man taip taręs, o aš kažkam. Jis tik priminė. Kam aš čia taip taręs, a? Ir kas patikės, kad nepiktai taręs? Kas? Bent aš – tikrai ne. O jis,  Žilagalvis, kas  jis? Tėvužis? Irgi nepasisekė  atsiminti, kad kada nors jį vadinęs Žilagalviu. O kad rašęs apie ji, kad jis kažkur ten ar kitur, tai, žinoma, kad taip. Ot, ir šis, apie vytautinį kryžių ties Margionių sodžiumi, taip pat:

Čia vytautinių kryžių žemė.
Prasminga apžvalgyti juos.
Kiti pasako:  gaila, kad nedaug,
Dar vienas, kitas aukštą erdvę
Dviem skersiniais remia,
Kad tai, kas šventa,
Neiškristų iš žmogaus. 

Dar akimis lig šiol atsiremiu
Į Margionių nutolstančią padangę
Ir lyg krūtinėje kvėpavimo pritrūktų –
Darosi ir ankšta, ir alsu.
Kaip angelą matau  –
Ten vytautinis kryžius skraido!
Keliu kepurę nuo galvos,
Širdim apglėbęs tuos,
Kas jį aukštai dangun iškėlė.

O tėve, kiek daug kryžių pastatei!
Tačiau be vytautinio pasiliko
Tavo –
          mano –
                    mūsų Šklėriai.

Ir sieloje
Ne lyg lazda
Tamošius skaudžiai trenkia.
Bet – ne! Atsiprašau.
Tai Golius varnas it pamišęs krankia.

– Nejaugi iš tiesų pasaulio priartėja pabaiga!?
Kvailių tiek daug ir visokiausio plauko.
Iš kur ir kaip, Dzievuliau,
Atsiradę jie, šilinių dzūkų
Aukštais smėlynais išpustytame krašte?
Tavęs, Dzievuliau, klausiu –
Pasakyk, iš kur?
Tačiau tokio, kokį dabar girdžiu,
Lig šiolei dar nebuvo čia.

Ir nuo peties nuskridęs mano,
Prie Tamošiaus tūpė Golius varnas..

– Kalbėk, seniausias…
Negi nežinai, kad būna –
Net savame kieme neranda sūnūs
Tėvų ten pastatytų kryžių.
 
Va toks atsiminimas, atrodė, irgi smėliu papustė į akis. Tačiau šis eilėraštis  lyg nebuvo reikalingas. Jaučiau, kad jį galėčiau atsiminti iki pabaigos, bet tai nuotaikos nekeitė. Reikėjo ano, kuris kaip žariją įkrito paširdyje perštėti, deginti, skaudėti. Dar iš akių nedingo nutolstantys kelyje Bevardis su bendrakeleiviu poetu, bet aiškesni, atviresni, labiau  jaučiami jie regėjosi atsimenant juos stabtelėjus ir šnektelėjus čia. Ir  poeto balta kaip žvakės vaškas ranka, paduota  pasveikinimui:
  – Su tuo jus ir sveikinu, Pranuci.
  – Seni, kaip  tu?  Dar gyvas? – neužsimetė  ir dar kažkieno ištarti žodžiai. Neužsimiršo, beje, ne  taip  toli, tik už 10, 6 šviesmečių esanti Epislon Eridani žvaigždė. Pagaliau atsiminė ir:

Taip, žinau:
Manimi, Žilagalvi,
Kaip ir juo (suprasti  kaip – Dievu?) neužspringsi,
bet sotesnis nebūsi taip pat

  Viešpatie,  apsaugok! Nejaugi galėjęs taip tarti?  Nejaugi?  Betgi skauda. Ir labiau, skaudžiau,  negu  tada, kai Golius varnas kalbėjo priekaištus.  Tuomet dar suspėjau atsikvėpti:

O, Goliau, skaudžiai tu kerti,
Įvertęs vakarą į atmerktas akis.
Skaudi tiesa suplėšo laiko skarą –
Iš nuotraukų senų,
Iš užmiršties,
Anapilį palikęs,
Grįžta Šklėrių sodžius.
Ir, Dieve, ką regiu! –
Tėvulis vytautinį neša.

Atleisk man, tėve.
Goliau, nežinau,
Kiek daug kvailių randi
Šilinių dzūkuose juos esant,
Tačiau pradėjęs juos skaičiuoti,
Pirmuoju pažymėk mane.
Bėda kuomet žmogaus akis
Skaudi tamsa pagauna,
Kuomet tik medyje
Išmokęs pamatyti kryžių.

Per visą Vilniaus kraštą,
Per lenkmetį ir Šilinius,
Per Vilniaus Lukiškes,
Kalėjimus Gardine
Per šiaurėje sovietinį Archangelską
Tėvulis vytautinį neša.
----------------------------------------------
Negiedoki, širdie,
Jausk, stebėki ir būk...
Žiūrėk, iš kraujo taip garinasi
Dar nepatirta (nesuvokta?) tikrovė.
Tai, kas kažkur labai toli,
Žinau, yra tikrai
Ir netgi  pajaučiu –
Ir mano  ten ne kartą būta
Kažkaip savaime aišku, net nerūpi,
Kas šitokios būties išmoko,
Kurioj  skirtumo tarp  Mirties
Ir Aš (Savęsp) nelieka.
Jos  žodžiai – mano
Mano  žodžiai – jos... 
Per juos įsiterpiu  į ten
Kur reikia, kad gyventų Dievas.