Seni paveikslai, piešiniai, bulvonėliai tūno. O kodėl? Tokios mintys nedavė ramybės Vincentui.
– Tai kurgi išsiruošei?  – jam einant pro duris, paklausė Violeta.
– Ai! – nenorėdamas sakyti tiesos išlemeno. – Baigsiu tvarkyti rūsį ir išnešiu šiukšeles, sumelavo, nors žinojo, kad eina ne tam.
Nulipęs į rūsį ir išsitraukęs iš spintos aplankalus, senis atsisėdo į fotelį, užsidėjo akinius ir užsirūkęs pradėjo sklaidyti užrašus. Jo mintys nuskrido kažkur toli toli…

Kalbinu spalvas. Jos nemoka pykti, nesugeba įsižeisti.
Galbūt esu grubus, bet teisingas.
Tiesiai ant gruntuotos drobės išspaudžiu skaisčiai raudonus dažus ir primygtinai klausiu:
Ar Tau skauda?
Riebi, faktūrinė forma ir spalva, žinoma, nieko neatsako, tačiau
įkyriai žiūrėdamas į ją, dar kartą pakartoju:
Ar (Tau) skauda?
Nugręži akis, nusisuki. Gaila, kad ne nuo manęs, o nuo to darbo, kurį
pavadinau „kūryba“. Kas patikės, kad tai – aukščiausia palaimos forma,
kurią žmogus gali išgyventi ir patirti?
-
Ar tuo tiki? Ar tiki spalvos, o gal ištryškusio kraujo galia?
Tikrą meną sukuria išrinktieji, palaimintieji. Bet iš tiesų,
kas jie tokie? Atsakymo nesurasime netgi po šimto, o gal ir po tūkstančio metų.
Bėgame kaip skruzdėliukai, skruzdėliukų takais, nepažvelgdami, kad už mūsų auga didelis,
gūdus miškas su galingais, šimtamečiais medžiais: sveikais, jaunais, išpuvusioms šerdims...
Deja, realybė – ne spalvoje, ne faktūroje ar tvirtume, o giliau.
Gilumoje – šaknys. Po žeme. Genai – sėkloje... Mano potėpis susikūprino. Pataisysiu rytoj.
 
Kuo ilgiau senis skaitė savo rašytus rankraščius, tuo labiau kilo vidinis noras vėl pradėti rašyti, tapyti, apsivalyti. Laikas lėkė greitai, o jis vis skaitė lapas po lapo:

Paskutinė vasaros diena. Iš šalies nužvelgiu savo susikūprinusį paveikslą…
Sidabro spalvos debesis raudonos pašvaistės potėpiuose gelsta, alpsta nuo grėsmingai raudonos spalvos ir sutrupa, išdyla bendrame paveikslo kolorite. Žmonių figūrų balti kontūrai glaudžiasi, it gedėdami, laukdami kažkokio neįprasto įvykio ar reiškinio.
Kūryba ir yra palaima. Gal kas nors tai vardys kaip norą išsišokti, pasireikšti, sužibėti, papildyti savo ego. Bet ar tai blogai?
Ieškau savo vietos spalvose, jų žaismėje bendroje meno sintezėje, bent man taip atrodo.
Bet šiandien saulė išniro iš po debesų švininio šydo, apšviesdama ne laiku pradėjusius gelsti kaštonų lapus, nors dar ir nebuvo pirmųjų šalnų, pirmo staigaus atšalimo.
-
 Aišku, esame visi labai savotiškos asmenybės. Net labai! – dar kartą pakartoju sau ir tiems, kurie paklausia, užduoda logiškus ir ne visai naivius klausimus praeidami, prabėgdami pro šalį, galbūt net nežvilgtelėję į mano ką tik nutapytą paveikslą, kvepiantį neišdžiūvusiais dažais.
O visgi...
Kiekvienas žmogus – ištisa, atskira Visata. Visi tai, rodos, žinome, bet vis tiek gyvename ir išliekame stiprūs tik savyje, savame pasaulėjyje iki pat pabaigos. Galbūt kažkokie netikėti sukrėtimai kažką ir pakeičia, kažkur nukreipia, bet reikia turėti daug drąsos ir kantrybės, kad išliktume stabilūs ir pasitikintys, kaip ir tie kaštonai:
keičiantys lapų spalvas, formas, prisitaikantys pagal metų laikus, atmosferinius pokyčius…
-
Negalima teigti, kad pradeda  skaudėti galvą vien nuo abstinencijos priepuolių, nuo tų įpročių, kurių atsikratėme šiandien, o gal tik ir prieš keletą dienų. Šiandien nekyla ranka kažką pataisyti, nes nuojauta sako, kad lengvai galima viską sugadinti arba atsikratyti mums nereikalingo, šiandien iškilusio materialinio ar dvasinio diskomforto.
Pasąmonėje  išliks tas, kas jau padaryta.
-
Bėk nebėgęs, skubėk neskubėjęs – vandens lašas išdžius kaip ir spalva: išbluks, išgaruos. Liks dėmė, už kurios slypi šiandienos realybės būtovė, kurioje gyvename, kurioje gyvensime tol, kol ryto spalvos keičiasi, įgauna kitokius atspalvius.
Dedu paskutinį  tašką be parašo, tikėdamasis, kad daugiau nebesugrįšiu prie tokių minčių, prie  tokių išraiškos formų.
Tačiau…
 
Ties paskutiniu užrašytu žodžiu Vincentas nustojo skaitęs, užvertė aplanką ir susimąstė.
Jo mintys pražydo naujomis spalvomis.Tęsinys bus, arba nebebus, pagalvojo. Parodys laikas…