Per baltą pūgą, per pusnis,
per dangų, besileidžiantį
Į žemę, lėtai dėlioju
Vėl mintis, tarsi žingsnius,
bijodama nuslyst nuo  kelio,
Bijodama senus metus paleist,
Jie pralėkė lyg vėjas.
Nusinešė dienas, naktis
Tarsi vagis ir nejučia išėjo.
O žvaigždės danguje vis švies
Ir fejerverkai drebins orą,
Bet liūdna darosi vis tiek, jauties,
Kaip vis kasmet kažkas 
Apkarpo tavo tvorą.
Kol vienąkart ji susilygins su žeme,
O snaigės šoks svajingą tango,
Kol vienąkart kiti naujus metus
Į nebūtį lydės, o tu snaige 
Priglusi gal kažkam prie lango...