Mes užaugom! Rudens lapais stiebėmės dangaus link, vandeny garsesnis juokas, smėlis išmokė atpažinti delnus. Linijos, kaip šakos vingiuoja veido kontūrus, vis link žvaigždžių vis arčiau link. Pievos sraunumas, smilgos nosį kutena. Nieko neuždrausi, aš nesu laisva. Aš tiesiog laisvė, niekas neprilies niekas neužgoš. Kol gyva žinau, kaip svirpliai mano sapną už lango sapnuoja, žinau, kaip nuogas rūkas apgaudinėja ir leidžia pasiilgt tyro vaizdo. Jis nuostabus, vis po savęs kažką palieka, bet paliečia viską kas šalia. Lede užšaldžiau savo mėlynes ir vidinį karštį, kuriuo iš visos energijos alsuoju. Mes užaugom! išpustyti vėjo, išmėtyti, paleisti. Mes užaugom ir žinom, kaip širdis šoka iš džiaugsmo prie trupinėlių laisvės tos, kuria gyvenom. Ir vis tik ne, vis tik ne taip. Mes stiebiamės link žvaigždžių, bet jos nei velnio nežemiau. Mes užaugom ir mūsų laisvė gyva, kaip ir mes su padovanota galimybe pamilt, patirt ir nesiliaut. Užaugom tai reiškia supratom, kad velniop. Aš tikra ir kiekviena akimirka yra gyva, kuria aš tikiu.