Laikas bėga, skuba pasiimdamas, kas gražiausia žmoguje,
nuplėšia gamtos dengiantį rūbą, įžiebia žvaigždes danguje.
Su laiku išeinam - ateinam ir pražysta gražiausi svajonių žiedai,
kurie atsispindi veiduos – į ateitį nuklystam skubėdami aklai?..

Laikas skleidžia stebuklų pasaulį – pasiduodam jo kerams,
džiugiai priimam – neužstoja saulės, bejėgis jos spinduliams.
Lyg rėtis praleidžia stipriausius, kitus užmigdo amžinu miegu,
pakelia silpniausius daigus, padengia žemę sniegu puriu.

Kur tik beeinam, kur besustojam, lydintis šešėlis šalia,
saulėlydyje sustabdyti svajojam, aplenkti jaunystės galia.
Suvokiam prasmę, įkopus į kalną: pažinus pasaulį, jo suktybes net
prisilietimą švelnų – leidžiantis nuo kalno, apmąstom savo silpnybes...