jau ruduo, jau ruduo, jau užliejo
laukus ir miškus, ir padangę,
Jau apklojo pilkuoju šydu,
Skendi medžiai nuogai nusirengę.
Ant jurginų žiedų sužibėjo rasa
Ir žolė iš pat ryto pabalo.
Šalna rožę užmigdė staiga,
Apibėrė kristalais. Lapas vienišas
Sklandė ore, lyg kažko pasimetęs,
Juk jam pirmas ruduo, jo nebuvo
Dar matęs. Atsiskyręs nuo savo
Šakos, tyliai leidos ant žemės
Ir pilka nykuma tarsi širdį vėl spaudė,
Lyg akmuo spaustų žemę.
Nuo pilkos nykumos papilkėjo ir miestas
Ir širdis nedainuos, lauks pavasario fiestos.