Šešėlis praeities,
Plunksna ateities — balta,
Skirta rašytojams,
Lyg psichodelika
Įkvėpusi kalnų ir gatvių
Filosofus — numirti, tikėti, atgimti — gyvenimas tęsiasi.

Stebiu iš viršaus
Visą gyvenimą dirbančius mokslininkus, mokytojus,
Ryžtingus ir kiek keistokas išraiškas turinčius menininkus,
Psichologus ir stebėtojus iš šalies;
Meilę skleidžiančius tėvus, sūnus, dukras,
Namus, pykčius,
Draugus,
Asocialius, girtus žmones, spirito gerbėjus,
Gyvenančius savarankiškoje Visatoje — tai tęsis ilgai.

Yra daug, ką vaidinu,
Kas tikra, mažai matoma.
Tai priklauso nuo
neribotos tuštumos,
Kurią slepia laikas,
Ir tik jis atskleis.

Žmogaus vidinis žvilgsnis, suprantu, yra beprotybė,
Išmintis, žaizdos ir randai;
Jo gyvenimo vingiai
Kaip chaotiškas šokis,
Kurį jis išreiškia per:
Renesanso žmogaus dvasią,
Muziką, geometriją, kosmologiją,
Matematiką, statistiką, fiziką.
Mitologiją, muzikologiją, psichologiją,
Vyrus, moteris, gyvūnus,
Šviesą, tamsą, dieną, naktį, saulę, mėnulį.
Antropologiją, kulinariją, svajones,
Seksą, meilę, geismą ir kančią,
Dvasingumą, mokslą, kalbą.
Kontrastą, pagarbą, individualizavimą,
Intuiciją, jausmus, supratimą,
Veiksmus, neveikimus, aljansą.
Dėmesio stoką,
Sąmoningumą, pasąmonę
Ego, tikėjimą,
Mirtingumą, nemirtingumą,
Ir dėkingumą už tai.

Žmogus kartais būna egoistas, kaip diletantas poetas,
Turintis trumpalaikę išraišką visuomenėje.
Yra žmonių, susikūrusių
Mikrokosmą, kuris
Žmogus žmogui,
Dvasia visatai,
Kaip vaistas — dvasios skausmui.
Tai trumpalaikis momentas,
Arba amžinas gyvenimas...