Mėtų metai

Įsismelkia tau į metus
Kvapai – žodžiai, žvilgsniai, laukimai
Ir kartais mąstai – argi tu
Norėjai tada būti gimęs...
 
Stengiesi nekęst – negali.
Stengiesi išmest –  nepasíeki.
Ir jaučiasi gurkšniai keli
To oro, kuris gal suplėkęs.
 
O gal tartum gailiai raiste
Svaigina ligi apalpimo...
Nubėga vėl laikas riste
Ir prunkščia, ir žvengia užkimęs,
 
Nes kvapas toks tyras, gaivus,
Bet šaltas tarytumei mėtų...
.............................................................
 
Ir priglaudi tartum savus
Metus, kuriais gimt nenorėtum.
 
2017 m. lapkričio 29 d.
kaip lietus