Pasemt šviesos
Kur man pasemt šviesos, kai palšas rūkas draikos
Ir vis toks žemas, slegiantis dangus.
Iš lėto krinta, blaškos, tirpsta retos snaigės,
Lyg klaidžiotų po svetimus namus.
Sakai — ramu, gamta nuščiuvus laukia
Stebuklo vakaro, žvaigždėtosios nakties,
Kai ji net kaimo pirkią seną, jaukią
Užgimusia išganymo Viltim nušvies.
Varpai suvirpins šaltą dangaus skliautą
Ir sniego patalai užklos plačius laukus.
Pasaulis džiaugsis Kūdikio sulaukęs,
Gyvenimui naujam iš vargo kils žmogus.
Tada ir aš šviesos galėsiu semtis,
Užlieti ja eilėraščių posmus,
Už rankų susiėmus, drąsiai žengti
Sutikt Valstybės šimtmečio metus.