Vidinis nesiskubino pargrįžti, bet jo patarimų neskubėti į susiėjimą taip pat niekas nepaisė ir buvo malonu, kad  svečiuose netikėtai pasirodė Bladukas.
  – Kaip tu čia? Iš kur?
  – Taigi girdžiu, kad balius bus, o ko vertas balius, jeigu jis be Bladuko.
  Kad ir šmaikštaudamas taip, o buvo teisus. Kompanijoms, baliams jis buvo reikalingas kaip muzika. Regis, ir žodžiai jo kaip kiekvieno, kaip visų, tačiau pasirodę iš jo burnos visuomet darydavo įspūdį. Kita burna persakyti jie jau negebėdavo būti taip išgirsti. Šklėrių sodiečiai kitaip jo neparodydavo, tik Bladuku, nors irgi visi žinojo, kad bažnyčia ji krikštijusi Vladu. Kiti parapijos sodžiai žinojo ir rodė jį kaip Šklėrių Bladuką, dažniau žinodami tik tiek, kad tai mielas, geras, įdomus  žmogus ir smagus, nepavargstantis „štukorius“ – juokdarys, išdaigininkas, pokštininkas. Tačiau didysis Bladuko  talentas mažiau žinomas. Ir taip būtent dėl  priežasties, kad juo patikėti labai nelengva. Išgirdus kalbant apie tai, pamanydavai, kad  žmonės Bladukui atsidėkoja savais prasimanymais – taip pat linksmais, kaip ir tinka pasakoti apie linksmą žmogų, netgi neįtarę, kad taip pakalbama ne apie suklastotą, kažkaip sušaržuotą Bladuką, o  nenuspėjamai  įvairų įspūdingų persikūnijimų talentą. Jis buvo ne tik, kaip žmonėse sakoma,  velnio neštas ir pamestas; jis buvo nesavanaudis geradarys, Dzievulio parankinis. Kabelių  bažnyčios žmonės sukruto nežinodami ką jiems daryti, išgirdę ir pamatę, kaip kunigas klausykloje, prapliupęs juoku, ūmai pašoko kvatotis.
  – Viešpatie, atleisk jam, atleisk, – galiausiai įkvėpęs oro sudejavo jis, kuo greičiau skubindamasis sugrįžti į zakristiją. Tačiau ir iš ten buvo girdėti juoko fragmentai. Atgal į klausyklą nesugrįžo, o nuodėmių išpažinėjas buvo paklusnus Dievo valiai ir nepažintas – kas jis? iš kur? Ir niekam į  galvą netoptelėjo mintis pasidomėti, kur dingęs Bladukas. Vėliau, su pareinančiais iš bažnyčios maldininkais, jam irgi labai smalsu buvo žinoti, kaip čia taip atsitikę, kad jeigu pats nematytum savo  akimis, negirdėtus savo ausimis – argi patikėtum?
    Dabar Bladukas buvo savimi, tačiau nebuvo neprotinga paabejoti, kad gal man dovanotas rato stipinas vis dėlto iš jo rankų per suvaidintą Vidinį.
  – Žegnokis, Pranuci... Žegnokis karieta, jeigu tau taip į galvą užėję, – pasakė Bladukas, apžiūrėdamas stipiną.  – Bet jis, Vidinis, irgi juokdarys, bet kitoks. Iš kitokio kelmo išspirtas. Man jis patinka ir juo pabūti man smagiau negu...
  – Negu?
  – Negu, kad ir tavimi.
  – O vaidinant pabūti Seneka?
  –Seneka pabūti man irgi labai patinka, bet...  Žvilgterėki, – ūmai sudirgo Bladukas, prinešdamas rato stipiną arčiau mano akių. – Žvilgterk, ar nepanašu, kad įrašas išskobtas anuoju braižu. Lyg to paties meistro būtų. Atsimeni?  Ten taip. „Tikime ir abejojame, abejojame ir tikime. “ Prisimeni?
  – Dažnai. Kažkaip savaime. Bet iš kur tu atsimeni?
  – Nemanyki, kad būti  Bladuku labai paprasta. Reikėję, kad dėl jo statybų ir Dievas, ir Šėtonas  sutartų. Kaip jiems tai pasisekė, aš, Pranuci, nežinau, bet vargti reikia man, Bladukui – pasakė jis ir atrodė, kad į ausis įsipusto anoji žiema,  kai radijo karieta („Dženė“) pirmą  kartą išvažiavo į kelionę,  o iš ten jos  vežėjas, kaip pamišęs, nepasigailėdamas gerklės... 
  – Dėkui, kad išgirdote. Tai radijo karieta,  tai „Dženė“. Ir tegu būna žinoma, kad ginčų dėl jos atsiradimo nebuvo. „Ponai, jeigu jūs tikite savo karieta, prašom – važiuokite! “ Taip tiesiai šviesiai  pasakyta.
  – O ką reiškia „jeigu tikite“? – klausė Bladukas, bet kitu balsu ir atsakė kaip anuomet „Dženės“ vežėjas. Vėl ankstesniu, karietos vežėjo balsu, esą:
  – Mūsų atveju šis tikėjimas ne visai įprastas. Todėl štai ir jums klausimas: ar tikite, kad  įmanoma pagaminti karietą, kuria žmogus gebėtų pakeliauti po praėjusius laikus? Sakysim, pakinkai  žirgą ir važiuoji atgal iki šimtmečio pradžios... Ir dar atgal, dar atgal ir atgal, kad ir iki Vytauto laikų. Ar tikite?
  – Oi, Bladukai, Bladuk, kaip liūdna būtų, jeigu čia mes be tavęs, – buvau dėkingas. Ir ne tik aš. Rato stipinas ėjo per kelių vyrų rankas ir ilgiau užsilaikė, paimtas Smiliaus. Vis tik neatrodė, kad juo bent  kuris  labiau  susižavėjo, tačiau irgi nesimanė, kad jo užrašas taip ir nekrapštelėjęs smegenų. Man dabar jis irgi  atrodė ramesnis, tačiau susikaupti ties juo nebuvo drąsu. Jau visi ne jauni. Jauniausias Smilius, tačiau ir anas žilės  nubalintais  plaukais paausiuose ir su kaip  blynas plike viršugalvyje. Kiekvienas galėjęs sėsti į prisimenamą karietą, būti jos vežėju ir dainuoti joje išdainuotas dainas.
  Taigi, sakau – galėjęs. Tačiau atminties neužtenka, kad galėtų. Atsiminti, kaip tada – kad ir  nežinia  kada  taip buvę – ne taip ir sunku,  o kaip padainuoti taip, kaip kada?

Yra pasaulyje dalykų
Labai tikrų, bet daug ir – ne.
Lyg atmintis apie jaunystę
Galvon girgždena karieta..
 
  O Bladukas jau kaip karietoje, kaip tada.
  –Ten sustabdai karietą, prisiklaupi ant kelių prie upės ir iš rieškučių atsigeri vandens, kuris jau  nutekėjęs prieš šimtą ir daugiau metų. Arba – antai! – žmogus. Tu pats ne  kartą stovėjai prie jo kapo su Vėlinių degančia žvakute, o ten tas  žmogus gyvena. Jis pasitinka karietą, pakviečia  nelauktus svečius į savo būstą, sodina prie vaišių  stalo ir jam įdomu sužinoti, ar jie iš toli, iš kokio Lietuvos krašto jo svečiai.
  Ir suprantu, kad būtent dabar švysteli laikas ir atsiranda aplinkybės, kuomet tuoj pat, neužtrunkant reikėtų perskaityti įrašą*, išskobtą ant rato stipino. Sąmonė pasirengusi jį priimtai kaip išalkusi burna duoną.
-------------------
* Pasaulis kurti nebaigtas
Ir Dievas irgi – ne,
Kaip ir žmogus, beje...