2 dalis

Prieš trylika metų palikau turtingą olandą vyrą, ištaigingą namą su nuostabiu sodu, kurio centre saulėje tviskantis tvenkinys, o jame plaukiojančios auksinės ževelės. Tik pasakoje jos išpildo norus.

Mano depresijos priežastis vardu Bertas, dirbantis naftos platformoje Šiaurės jūroje.  

Kai nusivylimai smaugia tave taip, jog dusina, o pasaka virsta į košmarą, kas belieka? Bėgti kuo toliau. Tačiau jeigu sveri vos 45 kilogramus ir negali dirbti. Atsėlina depresija tarsi vagis: neplanuota, nelaukta viešnia. Tuomet dukra Orinta, 17-metė paauglė, rūpinosi tik savimi. Pirmoji meilė ir jos neaplenkė. Mergaitė įsimylėjo mūsų miestelio, žavųjį vaikiną Kristianą. Tačiau dukra gėdijodi manęs. Gulėjau prikaustyta juodos depresijos lovoje. Beveik nemiegojau, nevalgiau. Egzistavau. Tokios būsenos niekas neplanuoja. Sūnus Julius šaunus, judrus dešimtmetis berniukas bandė rasti saugią vietą po saule: lanke dziudo, skrajojo riedlente, mokėsi. Ypač anglų kalba žavėjo berniuką.

Prieš tai dirbau finansininke didžiulėje laivų gamybos firmoje. Namų prichologinis teroras iš mano partnerio pusės sugriovė visa kas šventa. Vaikams uždraudžiau nešti “nešvarius baltinius”  į  viešumą. Nusprendžiau. Tai tabu, kas vyksta mūsų namuose. Gėda kaustė.

Orinta vieną vakarą manęs paklausė:

-Ką aš darau ne taip, mama? Kodėl Bertas vis pyksta?

-Dukryte, jis nuo 18 metų penkis metus tarnavo kariuomenėje tarp Izraelio ir Palestinos. Karas paleičia žmogų iš esmės. Bertas kartą pasakojo baisią istoriją. Arabų penkiametė mergaitė bėgo link jų karinio dalinio, angliškai šaukdama : “padėkite!”  Berto draugas nuėjo link jos. Mergaitė metė granatą ir susisprogdino kartu su olandu kareiviu. Jis buvo dar gyvas, bet pilvas išplėštas ir iškritusios žarnos lauk. Bertui teko nušauti draugą, kad nesikankintų. Daug draugų jis tarnybos metu neteko. Iš karo grįžo sutraumuota psichika. Kai esi piktas ant viso pasaulio, o praeities košmarai neapleidžia tavęs, nemoki mylėti, atleisti, suprasti, džiaugtis. Lieka tik neapykanta. Jis ne ant tavęs pyksta, o ant praeities, kuri jį iki šiol persekioja. Bertas turi didvyrio medalį, o ir knygoje apie Olandijos didvyrius puikuojasi fotografija, kur jis su automatu šalia tanko. Tai liūdna istorija, dukryte. Jis nori mus mylėti, bet nemoka.

Kas galėjo patikėti, jog ištaikingą gyvenimą apnuodys vyro teroras. Palūžau. Kaip vampyras Bertas ištraukė gyvybinę energiją. Niekam neturėjau jėgų. Melstis? Medituoti? Taip. Tik tai sugebėjau. Melstis.

Kartą mažasis Julius su draugu grįžo namo atsigerti. Bertas piktai sušuko:

-Prakeiktas snargliau, nešdinkis į savo Lietuvą!

Kodėl? Pasirodo mažasis Julius pamiršo nusiauti batukus. Tai buvo lemtingas lūžis. Nusprendžiau skirtis. Dar ilgai Julius pabusdavo is kosmarisko sapno.

Kartą dukra prisipažino:

-Mama, Kristiano abu tėvai gydytojai. Jis manęs paklausė, o kur dirba tavo mama. Aš tylėjau. Mama, man buvo gėda prisipažinti, jog mano mama ištisomis dienomis namuose. Ji ligonė.

Iš tiesų nuo depresijos vytau kaip lauko rugegėlė nuskinta, sutrypta ir palikta saulėje džiūti be vandens. Kartais teigiamai veikia “šaltas dušas”. Mus supurto iki pat šaknų. Kažkas gimsta iš naujo vietoje ligotos energijos. Meilė gyvenimui? Taip. Dar galėjau skaityti per dieną po vieną eilėraštį. Iš lėto poezija pakėlė mane iš patalo. Tai vaistai nuo depresijos. Ji pažadino visa kas gražiausia snaudė manyje. Ėmiau ne tik skaityti poeziją , bet pati ją kūriau. Nereikėjo ilgai laukti prasiveržimo į priekĮ. Už pusmečio išleidau savo poezijos rinkinį. Po to antrą. Išverčiau savo kūrybą į olandų ir anglų kalbas. Sunus redagavo olandų poezijos rinkinį. Olandų literaturiniame tnklalapyje www.gedichten.nl publikavau lyriką. Ji žadino skleistis, žydėti, mylėti, džiūgauti ir gyventi. Į anglų kalbą išverstą savo poeziją publikavau www.poetry.com tinklalapyje. Tai Julius vertė į anglų kalbą mano kūrybą. Smagu prisiminti tuos smagius vakarus drauge su sūnum. Jis man daug padėjo kurti bei redaguoti eiles. Diskutuodavome apie metaforas. Julius turėjo gerą skonį. Todėl juo pasiklioviau. Iš viso pasaulio (Anglijos, Australijos, Malaizijos) gerbėjai domėjosi mano kūryba. Statusą- ligota mama pakeičiau į statusa - poetė. Olandijoje pagarsėjau kaip poetė. Greitai pasipylė uzsakymai kurti labdaringiems renginiams. Vienas toks renginių- Lietuvos vaikų namų globos fondo atidarymas. Po klasikinio konceno teatro scenoje skaičiau savo kūrybos eiles apie mažą žmogutį, kuris be tėvų pasimetęs didžiuliame pasaulyje. Publika braukė ašaras ir siuntė nemažas sumas, Lietuvos vaikų namams paremti. Sūnus redagavo šias eiles. Be jo pagalbos kaip be rankų.

              Mano dukra Orinta džiaugėsi mamos sėkme. Laikraštyje pasirodė keletas interviu apie mano kūrybą. Skaityti savo eiles Lietuvoje poezijos pavasario šventėje, tarp pačių populiariausių poetų, aktorių ir rašytojų, pakvietė rašytojų sąjungos pirmininkas. Tiesa, po to, užsipuolė pavyduoliai kolegos kandžiomis replikomis internete. Todėl palikau šį literatūrinį pasaulį, kuriame daug konkurencijos ir juodo pavydo. Įnikau studijuoti Tai-chi, Qi-kong, Reiki, Sakralinės terapijos, Streso terapijos, Tailando fizioterapijos, Tibeto dvasingo masažo, šokio terapijos. Lankiau jogą ištisus septynis metus, tai-chi du metus. Meditacija tapo neatskiriama mano gyvenimmo dalis. Tai kaip ryte išsivalyti dantis arba išgerti rytinį puodelį kvapnios kavos. Mano depresija tirpo pamažu. Pakėliau sparnus kai ėmiau studijuoti Kiniečių senovinę gyvenimo filosofiją. Mokytojos  vardas Florencija. Ji kinietė iš Malaizijos, kuri studijavo humanizmą Anglijoje. Šešis metus truko privačios studijos. Transformavausi iš aukos rolės į Energetinę terapeutę. Julius tuo metu susidomėjo gitara. Iš pradžių mokėsi groti akustine gitara. Tačiau savo jausmus  perteikti jam labiau sekėsi grojant bosine gitara. Jis svajojo groti grupėje ir išleisti savo muzikos diską. Gitara tapo Juliaus ištikima palydovė. Net atostogauti į Lietuvą keliavo su gitara.

          

      Mes gyvename tokioje visuomeneje, kurioje kiekvienas įneša savo dalį į bendrą visumą ir priklausome vienas nuo kito. Jeigu atsiskirsi ir liksi įdomus tik sau, rūpinsiesi tik savimi, pasimesi gyvenimo klyskeliuose. Tapsi tarsi skambanti, tuščia taurė be naudos, be tikslo ir be gyvenimo kibirkštėlės. Kiniečių gyvenimo  filosofija padėjo man apsispręsti. Ėmiau uoliai dirbti ypač sunkių psichinių ligonių ir buvusių narkomanų Laisvalaikio centre. Tai ne taip jau lengvas, smagus darbas,  tačiau verta buvo išbandyti save kitoje sferoje.

Janas  buvęs herojino narkomanas. Jis neapkentė manęs, nes as visuomet šypsojausi.

 Praėjus porai darbo metų šiame specialiame centre, kartą Janas paklausė manęs:

-Violeta, ar nori, paskaitysiu tau savo eilėraštį apie gamtą.

Visą pusvalandį  Janas  skaitė užsidegęs savo kūrybą apie narcizus, žalius medžius ir skraidančius

drugelius. Prireikė dviejų darbo metų, kad galėtų pasitikėti manimi. Pastangos darbe nenuėjo veltui.

 Laisvalaikio  centre  sutikau vidutinio amžiaus Anemiką, kuri vis grasinosi nusižudyti:

-Šianakt įšoksiu į upę!

 -Anemika, gal norėtum filmuoti gyvūnus? Turiu puikią video kamerą.  

Visą vasarą ir rudenį abi bėgiojome paskui gyvūnus su kamera. Ji niekuomet daugiau neužsiminė apie savižudybę.  Aistringai pasakojo apie gyvunus. Mano sūnus  vis stebėjosi iš kur aš turiu tiek kantrybės su sunkiai ligotais invalidais ir buvusiais narkomanais. Tiesiog norėjau prisidėti prie geresnio pasaulio kūrimo. Tai idealizmas? Ne. Tiesiog gyvenimo būdas. Esu mažas sraigtelis visuomenės sistemoje. Mes sujungti vienas su kitu nematomais saitais. Esame socialios būtybės.  Tad padėti vieni kitiems joks ne heroizmas, o paprasčiausias gyvenimas, kuris bėga lyg smėlis tarp pirštų. Dėka dukros ir sūnaus tapau stipri. Tarsi įplaukiau į gilius, švarius gyvenimo vandenis. Kasdien meditavau. Kartą aplankė spalvinga vizija: aš išteku už ypatingos šviesios auros vyro indo. Mistika! Ši vizija virto realybe po daugelio metų. Kodėl ne iš karto. Turėjau dvasiškai paaugti iki jo lygio, o jam reikėjo atlikti pareigą šeimai ir užauginti dukras. Viskam savas laikas.

       Kai emigravau su dviem mažais vaikais į Olandiją 1994 metais, iš smalsumo domėjausi šios šalies istorija. Kartą vieno olando paklausiau:

 -Kokia kaimyninė šalis buvo Olandų istorijoje didžiausias priešas? Pavyzdžiui mano Tėvynės Lietuvos istorijoje priešai- galingos kaimyninės šalys: Vokietija ir Rusija.

Olandas ilgai galvojo, net raukšlės ant kaktos įsimetė. Tačiau kai jis prabilo, ypatingai mane nustebino:

-Olandijos didžiausias priešas- vanduo.

Iš tiesų vėliau perskaičiau apie gamtos stichiją ištikusią Olandiją, kada vanduo sugriovė pylimus ir nusinešė begales gyvybių. Ypač inponuoja Olandijoje tuneliai po upėmis. Didžiavausi, kad galiu gyventi tarp tautos, kuri mokėjo nugalėti vandenį, ir iš Šiaurės jūros atsikovoti žemes.