Praeities kambarinės mėnulio akim sergi lietų ,
Jei sugrįžtum dabar, neturėčiau kam sapno aukoti,
Išakijusiam stiklui kartoju vos vos prisilietus,
Kad neliktų žymės. Šitaip traukiasi nuodėmių votys,
 
Šitaip skaidos ledynai ir veriasi kitas rytojus,
Pabandai įtikėt, kad tamsa  – tik paklydus plaštakė,
Kad jokie praradimai ir skausmas daugiau negalioja,
Ribos plečias į gylį ir debesys pilnatį laka,
 
Kol užmiega sniegai ir sapne praeities kambarinės
Glosto lango stikle užaugintą laukimo ėriuką.
Šiurkščiavilnis dangau, šitiek kartų tavęs išsigyniau,
Šitiek kartų tamsa nesibaigianti sieloj užtruko.