Vėjų rožė

Jūrai reikia drąsių ir stiprių,
Jei išeisi – patikrins kiekvieną:
Pašokdins ant žalsvų keterų,
Štormui siaučiant ir naktį, ir dieną.

O krante, o krante švies ir ūks
Švyturys – Dievo rodomas pirštas...
Ir sugrįžęs jau būsi kitoks –
Niekada negalėsi pamiršti
Tų dienų, kai nešė ir supo,
Ir veidų, skaudžiai gairintų vėjo,
Nes širdis – narvelio paukštukas –
Grįžimu netikėt negalėjo.

Jau seniai nesiūbuoja denis –
Kranto smėlis užpustė kojas...
Ošia miškas lyg jūra... Ką mena
Vėjų rožė, prie tako sustojus?

O krante švyturys švies ir ūks...
Jeigu grįžtum, ar būtum kitoks?
baltoji varnelė