Iš manyje vykstančio  sąmyšio paniukino Didysis... [/i]
  Retai apie tai pagalvoju, tačiau pagalvoju: iš tiesų, kaip aš jam nusibodau. Kaip jis štveria turėti tokį... kaip aš, Pranucis? Ne  prižiūrėtojas, bet... O aš irgi žinau, kad noriu nenoriu, o turiu čia, jo teritorijoje, būti aukštesniojo už save paliepimu. Nesu dar jo, Didžiojo, „užlenkęs“ visu dešimtmečiu, tačiau tai nesvarbu – tokios rūšies dešimtmečių nuosavybė atsiradusi abiejų rankų visų dešimties pirštų bendru sutarimu. Po ginčių, po nesantaikų pagaliau buvo pripažinta, kad mano pragyventas laikas nebūtų išparceliuotas skirtingomis dalimis. Buvo sutarta, kad, pradedant Mažyliu, kiekvienam pirštui dovanoti po dešimtmetį. Ir tai  daryti ne pagal jų išvaizdą, ne pagal kitas jų paslaugas ar nuopelnus mano gyvenimui, o pagal eilę nuo lopšio. Nebuvo lengva išsirikiuoti taip, pagal eilę, kuri lyg visiems aiški, žinoma. Pradžioje ir mums atrodė, kad ir aišku, ir žinoma. Ir vis dėlto net Mažylis nenorėjo būti Mažyliu. Kiekvienas stengėsi kuo toliau nuo lopšio, kuo giliau į gyvenimą, į gyvenimą, į gyvenimą. Dabar suvokta, kad toks supratimas  klaidingas, kad  daugiausia laimėta ir lengviausiai alsuoti dešimtmečiuose, esančiuose arčiau  lopšio,  betgi žodis tartas ir darbas padarytas...
  – Jaučiu, kad rūpi kažką pasakyti, Didysis. Pakentėk. Užjaučiu, betgi tik tiek ir galiu: užjausti, – prisiėjo kalbėti abejiems žinomus dalykus. – Iki 2019 metų ne taip jau toli, o ten žiema, sausis ir sudie arba – tiū, tiū, brangus. Manęs tuomet čia nėra.
  – Nėra. Kada pagaliau liausimės meluoti? Ačiū, kad užjauti, bet jeigu iš tiesų taip – tiū, tiū ir nėra, irgi ne užuojautas reikėtų man dalyti, o pagalvoti apie Bevardį – ką jam daryti su tokiu, atsiprašant, paliegėliu, atėjusiu pas jį suvyti dar vieną dešimtmetį. Nepyk, Pranuci, kad meldžiu Dievą ir visus šventuosius, jog taip neatsitiktų.
  – Žinau, Didysis, žinau. Manykim, kad Bevardžiui pavyks geriau negu tau. Nepeikiu tavo maldų, nes irgi žinau, kaip tokie paliegėliai atrodo, atėję į Bevardžio dešimtmetį. Tačiau, kaip  suprantu, tu  su kitais reikalais čia. Va, pamatyk, kokią dovaną man parūpino Vidinis. Rato stipiną su užrašu. Skaityk.. Buvo užėjęs. Tarėm įžanginį žodį Tikriausiai, kad žinai.
  – Dabar atvažiuos. Prašė, kad ir aš namuose būčiau. Bevardis su Smiliu taip pat atsirastų. Ir kad pernelyg nepasiskubintume į suėjimą,  kad netrukdytume tau pa... pa... pamąstyti.
  – O! Tai ir man naujiena, – neiškart atsiliepiau į  žinią, matyt, tikėdamasis palaukti ošimo ausyse. Tačiau ausys buvo švarios, Atrodė, kad kažkur  aukštai aukštai, toli toli buvo vienas iš mano  pavasarių ir ten  giedojo vieversėlis.
  – Sakai, atvažiuos. – Tačiau  klausti  jau  nereikėjo. Išgirdau primirštą giesmės melodiją, bet ji irgi atgijo, kaip pavasaris su vyturiu ir galėjau pagyventi kaip tada...
______________________----------------------
  ... Ypatos erdvę mačiau visokią. Tą kartą ji buvo labai kukli, suspausta, tiesiog ankšta ir pasakytas joje žodis – duso. Žinodamas jos dideles galimybės išsiplėtoti, būti iki laaaabai toli ir laaaabai aukštai, nemokėjau jos tokios skurdokos būsenos suvokti – galvon kalė mintis, kad tai prasidėjusios paraskevidekatriafobijos apraiška. Ypata didesniais aktoriniais gabumais nesireiškė, bet šį kartą jam norėjosi iškvėpti iš savęs linksmo, nelabai rūpestingo Ypatos paveikslą. Įėję į jo erdvę tuoj pamatėme jos šeimininką su diržais ant pilvo pakabinta armonika. Perbėgo klavišus rankos pirštais ir uždainavo. Dzūkiškai. Daina irgi tokia, kad galima buvo manyti, jog Ypata išsuptas dzūkės lopšiu ir būtent Dzūkijoje. Galbūt net Šklėriuose kur nors Kūdzavaro ar kito, vakariau esančio raisto pavėsyje, kuris iki Časlo (Čapliko), iki Ipolito (Mazgelio), o nuo ten iki pat Aukštakalnio ir už jo  miškas, miškas iki Latežerio ir Druskininkų.
               
  Tris dzienas, tris nakcis kelaliu ajau,
  Kecvirtū naktely giron nakvojau.     
   
      Sustojom su Vidiniu kaip kuolu trenkti. Viešpatie, Ypata – armonikierius. Ypata dainininkas? Bet nuostaba ilgai netruko: jis mokėjo vaikiškai paperkamai šypsotis ir dainuodamas paraginti, kad ir mudu su Vidiniu išsižiotume vienai mieliausių Marcinkonių krašte dainai.
  –Ypata, Jūs nukonkuruosite Tomą Vaisietą, – nusitaikęs akimirką pasakė Vidinis ir truktelėjęs man už rankovės: – Nagi!  Ką žinai, gal tai mudu visą likusį gyvenimą gražiausiai atsiminsime, – ir jau padėdamas Ypatai:

  Išgirdau girdėjau giron balselį
  Mislinau, dūmojau motulė šaukia.

      Pasekdami patarimu „ gero po truputį“, dainavimą baigėme. Ypata pametėjo armoniką ant lovos – sofos ir, paėmęs Vidinį su manimi už parankių, lydėjo tuos kelis žingsnius ligi nedidelio staliuko.
  ------------------------------       
  – Tai, sakai, Didysis, ir Smilius su Bevardžiu ateis. Kaip čia mudviem neapsikiaulinus. Nei vienas, nei antras į stikliuką nespjauna.
  –  Panašiai, Pranuci, kaip mudu į klebonišką – plačiai nusišypsojo Didysis, praverdamas duris ateinantiems Smiliui su  Bevardžiu ir papranašaudamas: – o! vyrais renkasi,  balius bus...
  O aš jau mintyse:
  – Girdi, Izraeli, vyrai renkasi. Kad taip dar ir Ypata su armonika...