„O gal reiktų vėl pradėti rašyti, juk galvoje dar neataušo mintys, dar turiu ką pasakyti, – pagalvojo senis. – O ypač kai turiu daug laiko. Bet ką Violeta pasakys? Geriau jau sutvarkysiu rūsį, bent nauda bus“, – padarė sprendimą ir ėmėsi darbo. Pirmiausia seniokas ėmė tvarkyti darbastalį: sudėjo kaltus ir kitus staliaus įrankius į dėželes, kruopščiai nušlavęs jį šluotele, pjuvenas ir drožles supylė į senutėlį kibirą.
„Va, jau net geriau, gražiau!“ – šyptelėjo ir užsidegęs darbu, atidarė spintos duris. Spintoje buvo prikrauta medienos likučių ir šiaip visokių, gal tuo laiku jam reikalingų smulkmenėlių. Akį patraukė vienas, kažkada nebaigtas drožinėti medinis bulvonėlis, kaip Žiemgalos krašte vadindavo drožtas liaudiškas skulptūrėles, Vincentas ištraukė jį, nupūtė dulkes ir pasidėjęs ant darbastalio ėmė apžiūrinėti. „Ech, visai nešpėtnai! – nusprendė. – Tai kas, kad jis suskilinėjęs, – bet turi jėgos“. Kuo ilgiau senis žiūrėjo į bulvonėlį, tuo labiau kilo noras vėl paimti į rankas kaltus ir peilį. Jis prisiminė, kada pradėjo drožinėti. Ogi tada, kai nuvažiuodavo pas mamą į kaimą. Mama tuo metu sirguliavo ir buvo paguldyta į ligoninę, o jam teko prižiūrėti namus ir atlikti visus buities ir žemės ūkio darbus. Vakarais, kai neturėdavo kuo užsiimti, sėdėdamas kieme ar prie degančio pečiaus paprasčiausiu lenktiniu peiliuku imdavo drožinėti, kas šaudavo į galvą. Taip gimė paukštukai, žvėriukai. Primityvūs, didelėm galvom ir rankom bulvonėliai. Dalį šių keistų padarėlių ir bulvonėlių jis palikdavo kaime, o kitus parsiveždavo į miestą, į namus. Žmona nesuprasdavo visos tos drožinių kolekcijos prasmės, todėl Vincentas ir laikydavo juos rūsyje. „Bet kurgi jie dabar yra?“ – pagalvojo.

Seniokas ištraukė apatinį, didžiausią spintos stalčių ir apsidžiaugė: „Šai jie!“ Kaip didžiausias brangenybes jis po vieną juos sustatė ant darbastalio ir užsirūkęs prisėdo ant fotelio. Į jį žvelgė „Sėjėjas“, „Mąstytojas“, kaip jis pats tą bulvonėlį įvardino, ir kiti drožiniai. „Gerai, kad jie dar išliko, nevirto dūmais...“ – dėdamas juos atgal į stalčių, pagalvojo Vincentas.

Buvo jau gerokai po dvyliktos valandos, kai senis baigė tvarkyti rūsį, savo celę. Supylęs šiukšles į maišus ir užrakinęs rūsio duris, išėjo į kiemą įkvėpti gaivaus oro. Iš dangaus krito baltos, baltos snaigės...