Šiandien sninga pūkuotais, baltais,
elegantiškais kąsniais.
Kaip vaikystėj,
kai griovius maišiau paslapčiom.
Kaip norėčiau žiemas
iš to būtojo meto atgal parsinešti,
su pusnynais lig stogo,
nuklypusiom kaimo tvorom.
 
Skriejo rogės per lauką,
pakinktuos risnojo „kaštankė“,
ta aikštinga kumelė,
laikei prie savęs vadeles.
Aš sėdejau šalia,
o už nugaros man – visa klasė,
taip ir laukdavau –
tėvas namo iš mokyklos parveš.
 
Šiandien brisiu per sniegą,
paliesiu sugrubusiais pirštais
mažą laimės dalelę,
vadintą vaikystės šalim.
Snaigės krinta ir krinta,
nukritę ant veido ištirpsta,
nebėra nei kumelės, nei tėvo...
Dar esame mes su tavim...