Vėles vėjo girdžiu, kada medžių virpėjimas rimsta.
Ir galbūt nieko blogo – sustingsta įaugę šaknim.
Žvelgia saulė ne ta – taip šaltai, kad, atrodo, pro linzes,
O po to užsimerkia – nenori jau likt su manim.
 
Taip, ruduo... Netgi spalis – šalnas ir geltonį pasėjęs.
Vakarėja. Tylu. Siluetai šešėliais nutįs
Tų, kas stovi dar vis arba nekrenta, ar įpusėja
Laukti kito rudens. Bet pirmiau, kaip visad, bus... mirtis.
 
Skamba kraupiai – žinau, todėl vėlių klausaus jau ne sykį –
Čia ne tos iš kapų, anos kartais atgimsta varnais.
Netgi nutupia liepon... Ak, ša, tu taip pat paklausyki
Ir galbūt sužinosi, dėl ko ligi šiol gyvenai.
 
Ir galbūt sužinosi, dėl ko šitas spalis lietingas,
O praėjęs – giedros negailėjo ir lapų spalvų.
Patikėk, jos nedings niekada ir dabar nepradingo,
Ir tikėtis, kad pilka vien bus, švelniai tariant, naivu.
..........................................................................................................
 
Tad kol dar nesutemo visai, kol ruduo, kol prie slenksčio
Neatsliūkino tai, ko dažnai nesinori sakyt
(Nebijok – mes užgimstam daug kartų – ir mylim, ir kenčiam...),
Pasistenki suprast, jog ir vėjas ne šiaip sau nutyla.
Nustebsi: „Argi?..“
 
2017 m. spalio 15 d.