Apkapoja sausų medį,
skroblų tik palika.
Čia aplinkui varnalėšam
augte žeme tika.

Skrida paukštis ir praskrida
su giesmiu un sparną.
Na sausas šakas skrisdama
krunktelėja varna.

E paukštį gesminikų
čia jau neprišauksi... –
nukapotas šakas
tava džiaugsmą medžią,
nėr kur tava giesmei duotę
tylių, gražių pradžių...

Ale, pavasarią rytų
saula tekštels rasų,
un nagas šakas ištrykš
žalias kraują lašas.