Miega kūdikiai mudviejų sodžiuje,
Tie, kurių neturėjom...
 
Nebus
Šypsena tavo man pasirodžiusi,
Dar tada, kai dalijom perpus
Vieną slenkstį išminta lig pamato,
Vieną stalą be duonos riekės...
 
Tai nutiko seniai –
Kada temo tau,
O ir man, rodės, žvakės reikės.
 
Ir tiesa, kad net tiesą dalijom mes –
Tą vienintelę, kuo aš tikiu,
Nes kasnakt žvaigždėmis puoštas kilimas
Barstė suodžius ant mūsų akių.
 
Ir šnabždėjo gal nemiga lūpomis,
Galbūt tu –
Sakiniais nebaigtais,
Kad savęs nesulipdę jau trupame
Ir nelikusių dar nematei.
 
Aš tikėjau tik pusę tikėjimo –
Kita pusė juk buvo many.
Štai, kodėl taip po vieną išėjome:
Tu – dangum,
Aš ėjau vandeny...
........................................................................
 
Vis juntu, kada minga ir keliasi
Niekada neužgimę vaikai –
Tavo debesys mano bangelėse.
Nors ir vėją viena tu vaikai.
 
2017 m. spalio 2 d.