tavo delnai lyg
pavasario vėjai
lūpos alsuoja vasaros kaitra
šitaip seniai
nušienautais laukais praėjo
išgyventi anuomet jausmai
prisiminimais trypiam ražienas
delnus suvėrę
sutrikusi slapstosi šypsena
buvom kalti nekalti
aistrai per kuklūs
jaunyste savanaudiški
motinų pasakų išlepinti vaikai
medžiai pirmųjų audrų nugenėti

žinai tokie švelnūs
kaip anuomet
tavo delnai