Vingiorykštė baltais žiedais ir rytas
Vėlyvas, rasos, o ir aš basa, 
Toks keistas keistas ilgesys ir kitas
Spalvotas žvilgsnis tavo akyse.

Viliokė vasara rausvais rausvais karoliais, 
Užmigę debesys už molžemio kalvos, 
Man taip beprotiškai ir naiviai noris
Lig užkimimo, lig aušros kvatot...

Paskui surink mintis į savo delną, 
Iškuopt pasaulį nuo sunkios naštos, 
O paukščiui danguje paskirt palaimą 
Be suvokimo kaltės vienišos.

Užgimt pasauly vėl lėtai iš naujo, 
Kai Dievas skendi tavo akyse, 
Kai tu geri vėl vandenį, ne kraują
Ir skausmas miršta ten — debesyse...