Šnabždasi rudenio vėlės
Lapų gelsvų kritimu.
Viešpats, dangaus nepakėlęs,
Klūpo prie slenksčio namų.
 
Liūdnas lyg lapkričio medis,
Žemėn nuleidęs akis –
Savo klaidas sau atleidęs,
Manosios – Jam neužgis.
 
Visgi kartu pasimelsiu
Ir už save, ir už tuos,
Kas nebeturi jau balso
Tartum sušalęs vanduo.
 
Kas langines užsidaręs,
Jų neatvers niekados.
Liečia likimą Vakarė –
Temsta anksti, nes ruduo.
 
Šnabždasi vakaro vėlės
Lapų pilkų kritimu.
Viešpats, dangaus nepakėlęs,
Eina nuo mano namų...
..........................................................
 
Kris ir vėl kris
Lapai šalnos pakąsti –
Galbūt duris
Dievas užvers per anksti.
 
2017 m. lapkričio 27 d.