Ta jūra niekad nenurims –
Lyg širdgėla, lyg veidas
Paskutinsyk matei kurį,
Kai liūdna saulė leidos,
 
Kai kopos vilkosi migla,
Rasa ant smilgų kėlės.
Ir kai naktis (tada tikra...)
Kvepėjo rugiagėlėm,
 
Kurios žydėjo danguje
Ir ant vandens paviršiaus...
Bet tarė ta naktis – deja,
Tu visa tai pamirši –
 
Iš naujo veriasi rytai,
Iš naujo saulė kelias.
O tai, ką tu dabar jutai, –
Plasnojimas drugelio
 
Ar vėjo šuoras lapkrity,
Ar žiedlapio kritimas...
Ir bėgo metai, dar kiti,
Kol praeitis užkimo –
 
Nebekalbėjo. Bet tyla –
Net ji – sapne subyra...
Ir viskas, regis, tebėra...
Virš jūros klykia kirai,
 
Ir beldžiasi mūša bangų
Į krantą – plauna smėlį.
Nors saulė skęsta – ak, tegul! –
Brendi į jūrą vėlei.
 
Vėl saują gintarų semies,
Juk ten – likimai medžių...
........................................................
 
Kastyčiai grįžta į gelmes
Glėbiuos prapult jūračių...
 
2017 m. lapkričio 25 d.