Neįmanoma misija?
Vėl gi nuliūdinsiu holivudu persisunkusią mūsų savimonę ir pasakysiu, kad savo pamąstymus skirsiu ne tam filmui, o Afganistanui ir mūsų misijai joje.
Kadangi nesu A. Čekuolis, ir nesu buvęs Afganistane, tai daug ir nepasakosiu apie jį, ką ten valgo, ar kaip gyvena tos šalies tautos, nes tai, be kita ko ir neįeina į mano tikslus. O priminsiu truputį istorijos, nes po praūžusios kariuomenės dienos paminėjimo, taip norisi, pakalbėti apie mūsų armiją ir jos panaudojimo tikslingumą.
Afganistanas, šiaip yra unikali šalis, apie kurią ne labai daug rašo rašytojai, žurnalistai, ar kuria filmus režisieriai. Nes nėra įdomi, menine prasme. Šalis, kurios vadovybė, gali lengva ranka sprogdinti istorinius kultūros paminklus, kaip atsitiko su Budos skulptūromis. Pasiteisinant, kad Koranas neleidžia vaizduoti dievybės, ir visai nesvarbu, kad tos skulptūros atsirado keliais šimtais metų anksčiau negu pats šventasis raštas. Šalis, kurios vadovybė uždraudė internetą, kiną. Moteris išstūmė iš viešojo gyvenimo, ir dar būtų galima vardinti daugybę kitų dalykų, kuo neįdomi, buvo talibų valdoma šalis.
Atšiaurus klimatas, gentinė santvarka, narkotikų prekyba, islamo fanatikai, tai epitetai apie Afganistaną.
Afganistanas yra nepaprastai atsparus užkariautojams. Niekam iki šiol nepavyko užkariauti šios šalies. Pulsite ginčytis, ir aš pritarsiu, sakydamas, kad taip, ją buvo okupavę anglai, sovietinė kariuomenė, dabar JAV su savo sąjungininkais. Būtent buvo okupavę, bet niekas neišlaikė jos ilgai savo rankose, niekas nepakeitė joje nieko. Reikia konkretinti, prašau.
Didžioji Britanija, vykdydama savo imperinę politiką, ir bandydama ginti Indiją, nuo galimo rusų veržimosi, 1839 metų pavasarį pradėjo karą prieš Afganistaną. Nesunkiai užėmė, šalį, pasistatė sau palankų valdovą, ir gyveno mėglaudamiesi įprastu sau gyvenimu, kol nenusibodo vietiniams. Praktiškai, be jokių priežasčių įsiplieskė Kabule maištas, ir iš 16 000 ekspedicinio korpuso karių, 1842 metų sausio 13 dieną grįžo – vienas karo medikas, toks Braidonas. Galingiausia to meto pasaulio valstybė, patyrė šoką. Nežinau ar britų menininkai skyrė dėmesį tiems įvykiams ar ne, bet tai faktas.
1979 metais, gruodžio 25 dieną D. Britanijos pėdomis pasekė, to meto viena iš pasaulio galybių – SSRS. Užgrobė lengvai, nors valdžios kraujo nuleido daug, spec. operacijos karininkai pasakojo, kad rytietiški kilimai buvo permirkę krauju, po perversmo.
1989 metais vasario 15 dieną SSRS išvedė savo kariuomenę, palikdama Afganistane apie 15 000 gyvybių, virš 10 000 invalidų, išleidusi karui per 30 mlrd. dolerių, neskaitant 8 mlrd. dolerių, tokio savo statytinio Afganistane, B. Karmalio rėžimui paremti. Prirašyta kalnai prisiminimų, romanų, apysakų, dainų, pastatyta filmų. Kas nematė V. Bortko filmo „ Afganų lūžis“ su garsiuoju M. Plačidu, arba F.Bondarčiuko „ 9 kuopa“.
Reikia pasiteisinimo, pralaimėtam karui, paaiškinimo, ir filmo herojus jį randa, kai pabaigoje važiuodamas ant tanko namo, pasako:
- Mes nugalėjom.
Ar tai yra frazė skirta, sau, ta prasme, kad nugalėjo save ir pasitraukė iš beprasmiško karo, ar Afganistanui, kad dar bus sugrįžta, tai parodyti turėtų laikas.
Dabar Afganistanas, nesunkiai užimtas JAV ir NATO sąjungininkų. Sako, JAV prarado tik apie 100 karių, sako, bet pasaulinės imperijos linkusios klastoti savo nuostolius. Sąjungininkai bando atstatinėti sugriautąjį Afganistaną, taip darė britai, taip darė SSRS. Mes, net gavome visą Goro provinciją, ir džiaugėmės nežinodami kodėl. Ar, kad davė ar, kad gavom.
Mes, kaip labai turtinga šalis, lyginant su Afganistanu. Šiemet jau investavom savų, mokesčių mokėtojų pinigų, virš milijono litų, o iš įvairių fondų pritraukėm dar apie 140 milijonų Lt. Kitais metais prašoma jau 4 mln. Lt., bet daug žinantys liežuviai kalba, kad reikės žymiai daugiau pinigėlių. Kad taip vyriausybė susirūpintu kokiu Akmenės rajonu.
Taigi kyla klausimas į ką investuojam? Pasakysit, į savo saugumą, aš drįsiu nesutikti, nes nežinau dienos X, kada afganistaniečiams nusibos tai, kad juos vėl kažkas moko gyventi, o ginklų jie turi daugiau negu reikia. JAV islamo pasaulyje yra blogio, šėtono nešėja, todėl yra nepriimtina tai ką jie daro. Juk jiems šimtą kartų geriau sodinti aguonas negu kviečius, nes pardavus aguonas lieka pinigų, o kviečių lieka tik pavalgymui. Ne koks klimatas, o jo JAV ir sąjungininkai nepakeis. Be to jie nesupranta, dabartinės amerikiečių imperinės doktrinos, pavadintos demokratinių rėžimų kūrimu, be to tie rėžimai turi turėti proamerikietišką nusistatymą. Čia kaip kažkas sakė, kad negalima civilizuoti beduino, mokant jį metafizikos. Taip, pabandyk išaiškinti gentinėje santvarkoje gyvenančiam, kokiam nors puštūnui, kad jų genties vadą reikia rinkti, slaptu balsavimu, ir tame balsavime, dar turi dalyvauti moterys, daugiau negu juokingas nepasirodytum, jeigu tik.
Jeigu tik ateis ta diena X, mes prarasim savo piliečius, nes JAV, pirmiausia pasirūpins savo piliečiais, kaip jau ne kartą yra dariusi. Mums atsiųstų graudžią telegramą, kurią perskaitytų prezidentas. Žinoma režisierius A. Puipa nepastatytų kovinio trilerio „ Goro būrys“, nes tokių filmų mes nemokam statyti, kaip ir komedijų, nesikartosiu, kad esam rimta tauta, ir valdžia mus pastoviai prašo: rimties ir susiklausymo. Gal būt cinikėliai iš AXX paskelbtų konkurso temą: „ Karas“, ir niekaip nesubręstantis konservatorius A. Greitai suvaidintų talibą, riebiai besikeikiantį rusiškai, prie didvyriškai kritusių Goro provincijos atstatinėtojų kūnų.
O gal vis tik misija bus įmanoma, juk visada būna pirmas kartas. Ir išsipildys vieno tarpukario Lietuvos geopolitiko, Pakšto svajonė, turėsim išsipirkę ir išsistatę savo žemės lopinėlį, kur galėsim drąsiai emigruoti, jeigu iškils rimta grėsmė mūsų valstybingumui, tradicijoms ir kultūrai. Visi antropologai ir etnologai unisonu tvirtina, kad atšiauriose klimatinėse sąlygose, tradicijos, papročiai, nori nenori išlieka, o mums tai gali būti vienintelis šansas lietuvybę išsaugoti. Be to ir protėvynė, Baltistanas netoli, taip sakant, sugrįžtume į pradžią , į ištakas, į pažadėtąją žemę...
Štai tau ir neįmanoma misija...