jau išvaikščiojom
tamsą
lėtėjantį lietų
ir sniegą
apibarstėm paukščius
nerašytų laiškų
trupiniais
ką pridurti tenai
kur daugiau
nebėra

lūpų šviesą

spurda linijoj
delno
įkliuvę
naktiniai drugiai
iš sapnų
suregztų atskirai
alko nemigos akys
susapnuočiau
dar kartą
tave
bet nebūtų gražiau 
nei štai taip
nueini

lyg paviršium dangaus

nepasakęs
kad mes
buvom
už
sniegą
ant
tirpstančių
lūpų

tikriau