Du žodžiai, tyliai ištarti vargonų gaudesy,
Tokie tikri, tokie gyvi, kaip niekad.
Ir reikalingi, kaip dar niekada, kad jausčiau,
Jog esi šalia, tariu aš, – tebūnie, tu lik su manimi,
Tu būki mano Dievas. Ir rodos, tu šalia ir manyje esi,
Ir rodos, su tavim iš tos pačios kančių taurės geriu.
Užplūsta paslaptis dangaus trumpam, tik sekundėlei
Ir kraujas liejas iš taurės, nuplaudamas pilkus šešėlius.
Už mus gyvenimą aukojai tu ir kryžių per pečius nešei
Persvėręs. Kaip gera, kai pečių nespaudžia sunkūs nešuliai,
Kaip gera būt laisvam lyg vėjas. Tai tu uždėjęs ranką ant peties
Man rymai, tai tu vaivorykštės lanke, tai tu rasos lašelyje prabyli,
Tai tu be žodžių tyloje kalbi, kai rankos man nusvyra. Tie žodžiai
Tyliai ištarti tokie tikri, tokie gyvi, kaip niekad. Tariu aš, – tebūnie,
Tu lik su manimi, tu būki mano Dievas... Lašelį iš tavos kančių taurės geriu, 
Mintim į tuos laikus einu, kai žodis tapo kūnu. Pašaukęs būtį tu iš nebūties 
Ir nugalėjęs mirtį, vėl stovi ir šypsais apglėbęs mano širdį