Vėsta ežeras.
Stingsta pakrančių žolė.
Giedras gruodis –
Todėl smarkiai šąla.
O rytais tau saulėtekiai bando išliet
Skaisčiai rausvą gyvenimo salą.
 
Taip toli nuo žmonių,
Taip toli nuo tavęs,
Nes tiki –
Visi žmonės juk broliai...
 
Pirmos snaigės atšoks ne pirmas vestuves
Ir nupuls, kaip kadaise nupuolė.
Kris ant vėstančio ežero stiklo lygaus...
Nežinai –
Čia vanduo ar jau ledas –
Taip arti prie tavęs,
Taip arti prie žmogaus...
 
Ir galvoji, kad plaustą suradęs
Tu paliktumei salą ne tam, kad išeit
Ten, kur vasaros, saulė tik tviska...
Bet surinkti smiltelėm, surinkti lašais
Aukštaitijos dainas apie viską –
Baltą debesį tilpusį vaiko delne
Ir šešėlį linguojančios smilgos...
 
O dabar –
Lyg begarsiame laiko kine –
Vien tik titrai...
......................................................................
 
Eilutės per ilgos,
Kada ežeras vėsta ir stingsta žolė,
Kada nebylės snaigės nupuola.
Ir taip norisi garsiai dainuot, netylėt:
„Aukštaitìja mãna! Ir jūs – mãna broliai!“
 
2017 m. lapkričio 5 d.
Paskutinė strofa tarmiškai