Prisiliesi vos vos, ir krinta it lapai
paukščiai, žmonės ir aukštas dangus,
sako, upės sustoja – į nebūtį teka,
sako, rudenys, žiemos it kaukės tebus.

Ir naktis šoks su giltine tyliai ant tako.
O pavasariai, vasaros ar dar benubus?
Nebūtis dalgį kruviną sutemoj plaka,
pjauna didelį, mažą tartum rugius.

Argi kvepia dar duona, pyragais? – Tik virpančiom žvakėm,
kvepia karstas ir molis, ir kraujo lašai,
ir keleivis šios žemės nebyliai tau sako –
kaip trumpa, kaip laikina ir kaip per mažai...

Sulaikyk dar akimirką saulėj taip trapią,
nors ir gęsta saulėlydžio rausvo gaisai...