Ar vargas plūduriuot tarp užsimerkusių dienų
Ir laukt, kol vandenys atgiję atsijoja gyvus?
Kol kietas grumstas po ledų lukštu
Nuo vieno spindulio laisvėja ir pažyra,
Kol giesmės būčiai plyšta gerklėje,
Kol kraujas gyslose sualma lyg fontanas?
Artumo ieško kūnas ir dvasia,
Į vienį lydosi tiek tavo, tiek ir mano.
Ir nėr gana.  ir nebėra krantų
Audringam poplūdžiui, kurs nešmenų pritvinkęs.
Ar ateini? Tu atsakai Skrendu... 
O pirm tavęs už horizonto – mintys.
 Bet ne darbar. Kol kas tylu tylu,
Nei kuždesių goslių, nei palaimingo riksmo.
Ne vargas plūduriuot tarp užsimerkusių dienų,
Nes jos prasnaudžiant nejučiom praslysta,
Nes atminimai, svajos ir sapnai – 
Trys angelai, kurie išsaugo viltį.
Už lango balsta pievų patalai. Ko nutilai?
Paseki pasaką – saulėtą, giedrą, šiltą.
Ir aš ištirpsiu, plyšiu pumpurais
Laimingos šypsenos, o žvilgsny šoka be perkūno žaibas.
Visi dienų prisnūdusių vargai
Lyg scenos uždanga po veiksmo nusileidus.
Pakeisim grimą. Naujas amplua.
O kaip svarbu ne niekšu būt – herojum.
Žinai tą pasaką – būtis išliks gyva.
Ji tik pavargusius užmingančius baltai baltai apkloja.