Ant balto lapo

Ant balto lapo aš apie gyvenimą rašau,
Koks jis gražus, koks mielas, kartais neteisingas.
Kaip bėga jis tarsi upelyje vanduo, kaip šniokščia
Lyg krioklys nerimastingas. Jau vakaras, vėl saulė
Spindulį į ežerą įsmeigs, mėnulis žvelgs pro lango
Plyšį, vėl klaustukus dėliosim ant mėnulio pilnaties,
Juoda naktis vėl kvies  sušokti tamsos šokį.
Ant balto lapo aš apie gyvenimą rašau, apie save,
Apie tave, gal apie nieką ir suprantu, kad jis,
Tik Dievo dovana, kurią, kai išpakuosim, neturėsim nieko.
Aš nežinau kodėl rašau, galbūt todėl, kad laikas neprailgtų,
Galbūt todėl, kad darosi šviesiau, tarsi į kitą lygmenį pakiltum.
Išsivynioji iš tikrovės audeklo ir veidu priglundi prie šilko,
gal prie akmens šaltoko ir šiurkštaus, atsigeri vandens
Iš šulinio seniai primiršto...
Audronaša