Ateik
Aš žinau, kas tavo branduolyje vis kirba ir neleidžia užmigti naktimis, kas neleidžia saldžių sapnų, kas tavo nuovargio kiekvieną rytą priežastis. Aš žinau, iš kur tai, aš žinau, kaip tai atrodo ir kaip tai įveikti. Ateik pas mane.
Aš užuodžiu tavo baimę ir kietus spenelius, kai eini pro šalį. Aš matau kiekvieną persigandusį žvilgsnį, krypstantį mano pusėn. Tai aš pažadinu tave vidury nakties ir aš esu priežastis tavo paranojos, tavo parkų baimės, tavo vegetarizmo ir naminių gyvūnų stokos namie. Yra labai paprastas būdas tai įveikti – ateik pas mane.
Tai tik mano ribose pėdina obuolį ant spyglių pasismeigęs ežiukas ir tuo pat metu vienišas vilkas krištolinėm akim ėda nelaimėlį zuikį. Tai mano ribose dienomis į ritmą kalena geniai, kitų paukščių balsų fone, o naktį ūbauja pelėdos, varnos karkia. Tik mano ribose gali pamatyti, kaip šviesa žaidžia tarp pušų spyglių, ir tik mano ribose naktis iš tikrųjų būna juoda ir tamsi.
Miestas tavęs neapsaugos. Aš iš salotų dubenėlio stebiu tavo kaklo vingius, tik aš ir tebūnu tavo viduje, kai išgeri vaistų nuo mėnesinių skausmo, tai manyje prasidėję uodai gelia tau vasaromis į tavo grakštų nuogą kūną, geria tavo saldų it sula kraują. Tu negali nuo manęs pasislėpt – ateik pas mane.
Ant tavo blauzdų pasišiaušia niekiniai, ką tik nuskusti plaukai. Tau nepaprastai gražios po audros nulūžusios šakos, tave svaigina pušyno kvapai, po tavo gležnomis pėdomis šnara rytine rasa padengtos samanos. Saulės spinduliai krinta ant tavo įraudusių nuo vėsumos skruostų ir glosto juos, bando sušildyti.
Tu žengi tolyn per rąstus ir piktžoles, tavo putlios kraujo spalvos lūpos riečiasi į viršų. Gera?
Staiga kažką išgirsti ir sustoji. Tavo kaklu nubėga ledinis prakaito lašas ir susigeria į liemenėlės šilką. Tu negali kvėpuoti, tu bijai kvėpuoti, bijai išleisti bet kokį garsą. Didžiulis rudasis lokys atsuka į tave savo purviną, bičių sugeltą snukį.
Tu pradedi bėgti.
Žinau, kad greitai pradės sirpti uogos. Ateik pas mane.