Gyvenimas brangus, jei tu jį brangini –
Nebūna jame véltui nieko ar už ačiū.
Bet atsitinka –
Dingsta tartum vandeny
Kažkas brangiau, nei atvaizdai veidų ir medžių.
 
To neįvertinsi nei kaina, nei laiku –
Gal plakimu širdies tiktai...
Trapu ir amžiams,
Kai mintyse tave aš vėlei sutinku
Ir pametu mintis, kurios po parką klaidžios.
 
O vakarais prisės Šešupės paupy,
Kur nuošalu ir tu –
Šešėlyje po liepom...
Darsyk pajausiu – nori pasakyt – slepi...
Tą pajautimą gniaušiu ir savy paslėpęs.
 
Klausysimės, kaip vėl lakštingalos čiulbės,
Bet jau kitaip, kitam krante tankiuos karklynuos,
O upė abejingai slūgs, mažiau virpės –
Tarytumei supratus,
Ką abudu žinom.
 
Kolei visai sutems, nebedažys žara
Mūs atvaizdų, kuriuos vanduo tirpino.
Ir mūsų nebeliks...
 
Nors širdyje yra,
Tai, kas trapu ir amžiams –
Ne iš plastilino.
Kas kartą mintyse čia sugrįžtu, dairaus,
Tik nerandu...
....................................................................................
 
Tačiau gyvenimas juk nenupigo!
O vakarai dar prie Šešupės raus ir raus...
Nors... dabar jie kiti,
Nors – tebūnie – ir tykūs.
 
2017 m. lapkričio 18 d.