Užsnigs laukai, Nevėžio pilkos pievos,
Pažvelgs pro langą balta obels šaka.
Norėsis bėgt, pasemti saują sniego,
Kad joj atvėstų įkaitusi kakta.
 
Ir kaip jai neįkaist, kai sunkios mintys krinta.
Ne, ne iš dangaus, iš šių laikų ekranų.
Atrodo, gerumui apkabint žmogų užginta,
O tamsios jėgos skelbia žemėj karą.
 
Galbūt ramybė gruodyje ateis,
Nustelbs Kalėdų šurmulys kranklius.
Tyli naktis kiekvieną įsileis,
Kas tik išgris Betliejaus varpelius.
 
Sužibusi žvaigždė tegul užburs,
Tegul privers kiekvieną žvelgt šilčiau,
Barnius, aistras, nesantaiką pamiršt,
Kad žemėj būt tą vakarą šviesiau.
 
Jei dar užsnigtų nevilties šešėliai,
Kurie svetur ieškoti laimės gena,
Lietuvis brolį atpažintų vėlei,
Tai būtų ir namuos gyventi gera.