Mane turėjo pažadinti pro žaliuzes lendantis saulės spindulių lazeriukas, tačiau aš didelis tinginys, todėl pramiegojau, jeigu įmanoma kažką pramiegoti šeštadienį.
Pabudau gerokai po vienuoliktos, pajutęs, kad mane laižo šiltas Vanilės liežuviukas.
– Velniava tu, tu tik valgyti nori! – vangiai išlemenau, pyktelėjęs ant savo katės.
Nuvijau jos storą snukutį nuo savęs ir jau ruošiausi keltis, bet ji atsisėdo man ant kelių ir nesiruošė niekur judėti.
– Einam valgyt, Vanilyte.
Sėdi ir žiūri į mane išpūtusi savo ūsuotus žandus.
– Vargas su tavim, žinai?
– Miau.
Aš irgi tą patį pagalvojau.
Visada pašildau pieną prieš pildamas jai, o perteklius keliauja į mano kavą. Ji pusryčiauja pirma, nes ji namų šeimininkė, o aš liokajus, kurio alga yra garbė būti šalia tokio didingo padaro.
Šiandien mano kava visiškai juoda. Nežinau, ką daryčiau be savo pūkuotukės.
Nepamenu, kiek laiko jau nesugebu pasikabinti vonioje naujo veidrodžio. Aš ir be iškraipymų baisus.
Šaltas vanduo labai gerai, gaila, kad trumpam atgaivina, atstato veidą į padorią būseną, ypač jei vakar vakaras buvo ilgas ir neblaivus. Mano veidas su laiku vis labiau tinsta, akys pilkėja, žilsta vienas po kito plaukai. Nežinau, kaip kiekvieną dieną eičiau į darbą nenusiprausęs pagirių. 
Ryto ritualas yra užkliūti už vis kitokių koridoriuje besimėtančių daiktų.
Man prisijungus prie Vanilės pusryčiams, ji jau buvo soti, vaikščiojo išpūtusi uodegą po virtuvę, o man atėjus užšoko ant stalo ir kišo nosį į atidaromą šaldytuvą. Iš tiesų didingas padaras – ką tik pavalgęs norintis dar. Užsižiūrėjau į ją, paskendau jos gelsvai baltuose pūkuose, kažką prisiminiau, kažką mielo. Širdį užliejo gal koks puodelis šilumos, pakvipo raudonu vynu ir vaniliniais smilkalais.
Įsipyliau stiklinę pigios degtinės, užsidegiau pusę cigaretės ir į keptuvę įmušiau kiaušinį. A cornerstone of every nutritious breakfast.
Degtinė šiandien kaip niekad karti, bet kava nuplovė tiek skonį, tiek prisiminimus. Reikia gyventi šia diena.
Vanilė įsitaisė ant stalo ir stebėjo medžiotojos žvilgsniu, kaip aš valgau, vis pakeldamas akis į ją, o kai mūsų žvilgsniai susitikdavo, ji pasakydavo gražiausius žodžius, reguliariai skambančius šiuose namuose:
– Miau.
Aš irgi tą patį pagalvojau.
Paglosčiau ją, ji pažiūrėjo į mane taip, lyg didžiuotųsi, nušoko nuo stalo ir nuskuodė daryti jos didenybės katiniškų reikalų.
Parūkiau po pusryčių priešpaskutinę cigaretę ir atsisėdau į fotelį, priešais drobę, ant kurios esantis paveikslas kada nors tikrai bus baigtas. Kokią netvarka, koks aš šlykštus... Fotelis yra vienintelis baldas, sienos išpaišytos guašu, grindys kažkada buvo baltos, dabar juodai pilkos, visur primėtyta teptukų ir popieriaus. Reiktų susitvarkyti namus.
– Miau.
Visos šios betvarkės peizaže tiesiai priešais mane apsireiškia Vanilė.
Turbūt labiausiai vykęs sutvėrimas po šiuo stogu. Ką ten turbūt.
Ji užšoka man ant kelių.
– Miau, – pasako dar kartą įsitaisydama, lyg prieš tai nebūčiau girdėjęs.
– Aš irgi nežinau, ką be tavęs daryčiau.