Ilgiuosi... Menu...
Kaip dažnai ją menu –
Vaikystę.
 
Nenuorama mažas berniukas,
Kadais neskaičiavęs ilgumo dienų,
Nes meilės pasaulio tada nepritrūkęs,
Kur vienkiemis, miškas.
Senelio delnai,
Sudiržę nuo darbo, jo galvą paglosto...
 
Ir, regis, gyvenimus du gyvenai,
Ir nubrauki ašarą šykščią...
 
Tas mostas
Tik dar kartą sako, kad tu –
Tai jisai –
Ant riešo patupdęs stebi žalią žiogą,
Ar žemuoges pievoj renki...
 
Kol gaisai
Tarp eglių tankių rausvai šypsosi, juokias
Iš tavo naivumo –
Visai nepiktai –
Tik švelniai...
Ir krenta tarp medžių nuskęsti.
 
Tau gryčioj jauku.
Pailsai,
Bet tiktai,
Kol sapną sapnuosi –
Kol perbrisi brastą
Nakties...
 
Juk užmiega daiktai ir erdvė –
Užmiega, kas dar nepažinta...
Kaip noris
Prabust kuo greičiau ir tik eit, nestovėt –
Gyventi, gyventi, gyventi....
 
Nors svoris
Tų smil̃čių, rinktų iš vaikystės dienų,
Galiausiai privers nusileisti net pūką.
......................................................................
 
Ir tu gyveni.
O ir aš gyvenu,
Ir vis sugrįžtu aplankyti berniuko.
 
2017 m. lapkričio 28 d.