Už žodžių parapeto nuvarvės pušų sakai –
Tai tikros medžių ašaros ar tik lipni maskuotė?
Aš nežinau...
Tu šito niekada nepasakei
Ir niekad neprašei sustot išėjusio ieškoti.
 
Ligi vidurnakčio ar netgi iki paryčių –
Iki tikėjimo, kad dar galiu kažką pakeisti.
Pati kitus tikėjimus tikėjai –
Be „Meldžiu...“,
Nes netgi sau pačiai prisiekti buvo labai keista.
 
O gal tiesiog neduota?
Arba duota ne viskam –
Esu ne vieną kartą aš ištaręs tavo lūpom,
Kad melsvi dangūs – paukščiams,
Girios ir laukai – vilkams,
Kiti – tik įsijautusi minia, belaisviai, klūpo...
 
Taip pat klūpėjau – tebūnie –
Ir prieš tave, prieš Ją –
Išties nedalijau aš niekad judviejų, neskyriau.
Bet nejutai... Ar nenorėjai jaust.
Likai svaja –
Tas laisvas paukštis danguje...
Aš – vienas vilkas girioj.
..................................................................................................
 
Ant miško dilgėlių žibinto žiburys nukris –
Nebuvo juk paparčio žiedo –
Ieškau dingusio...
Bet neprarėš tankmės paklydęs gelsvas spindulys –
Per daug blankus surasti mano ilgesį.
 
2017 m. lapkričio 21 d.