Sušalusi širdis
Ruduo sekioja akimis žingsnius,
Užgęsta užsimiršę gatvių lempos
ir smelkias nuojauta dažniausiai
negera, kad atsiplėšti man
per plauką nepavyks!
Nuo tų ištykštančių balsų sapne,
rudens raudonu rašikliu užbraukto,
prieš žiemą įsiraust giliai giliai...
Klausaus! Sudunksi pamažėl širdis,
sušalusi visai kaip laimei
sviesta moneta, ją vieną krentančią
pakelt – aš pasilenksiu.