Nykštukas ir plunksna

Ten, kur mažas pasakų nykštukas nuneš didingo paukščio auksinę plunksną - prasidės knyga. Kur švelnus plunksnos plaukeliai netyčia palies žemę - gims gėlės. Kur plunksna ore nupieš širdį - giedos paukščiai.

Mažas nykštukas saugos plunksną ir nuneš ją ten, kur pikto žmogaus akis nepasieks. Tik tyra širdis gali išvysti auksinę plunksną ir tik sniego baltumo rankos gali su ja rašyti.
Parašytą knygą gali skaityti tik krištolo akis turinti būtybė.

Neturiu tokios tyros širdies, kad galėčiau plunksną matyti;
Neturiu sniego baltumo rankų, kad galėčiau ja knygą parašyti;
Neturiu krištolo akių, kad galėčiau parašytą knygą skaityti.


Bet nešu knygą ir ieškau vaikučio, galinčio ją man perskaityti....

Mažų stebuklų apsupty, po žydinčiu svajonių medžiu dvelkia pasakomis, žinai?

...Einu...
Ambra