Ar tiki, kad užkimsiu anksčiau, 
Negu baigsis tavy prasidėjęs Didysis Sprogimas?
Rausvas žiedlapis lūpų
Paslėps perlines, bet nekandančias iltis.
Nespėliok, nes neverta – 
Išvadavęs mane? Paskandinęs?
Pikiruoju žemyn
Ar zenito link pradedu kilti?
Bus kaip bus.
Iš deguto nakties – vienas lašas nektaro.
Kuždesiai nuvirpėjo,
Bet tvinksniuose liko jų aidas.
Tegul tavo glėbys
Devyniom spynomis užsidaro –
Nesiliauju nei troškus, nei alkus, nei geidus,
Tik bijau, kad išneš
Koks pašėlęs atodūsio vėjas,
Kad į dulkes pažirs
Balto lūkesčio dyvinos pilys.
Aš jaučiuosi derlinga.
Prieik, besermėgi sėjėjau.
Nieko man nežadėk.
Tai, kas tikra, kas šventa, ištylim.
Vienas laikas dabar –
Liepsnai baigus esybėj liks įdagas,
Šviežio būvio mazgais
Susirišęs liks mudviejų kraujas.
Tad išeit negaliu
Į medunešio kaitrą įbridus,
Iki kol kuždesiai
Sulig tvinsknių tvaskėjimu liaujas