Senis (5)

   „Štai! – galvojo dėliodamas ir žiūrinėdamas savo seniai pieštus ir tapytus darbus, kuriuos atsinešė iš rūsio. – Štai: gimtinės trobesiai, kurių seniai jau nebėra, sodas ir berželiai, miškelis, iškraipyti pacientų veidai, piešti psichiatrinėje ligoninėje, mamos… Gyventi praeitimi, dabartimi, o gal ateitimi? Negana to, jau užtapiau savo autoportretą. Kas laukia ateityje: išsvajotas ramus užtarnautas poilsis ar ir vėl – širšių avilys?“
   Ilga apmąstymų pauzė apniko Vincentą. Ir kuo jis ilgiau žiūrinėjo savo „kūrybą“, tuo labau klimpo į nežinią. Nesvarbu, kad aplinkui viešpatauja, galbūt, apsimestinis nuoširdumas, kaip jis pats jautė, užslėptas palankumas, dėmesingumas, o kodėl taip? „Pamišėlis, nenormalus!“ – kas dieną girdi tai, netgi iš savo artimiausių žmonių. „Nemoki gyventi, kovoti už save – esi per daug jautrus!“ – ne kartą pareiškė jie. Tokie pasisakymai dar labiau varė Vincentą į neviltį į užsisklendimą. Aišku, jis pats prisipažįsta, kad nesugeba gyventi kaip kiti. Nemoka eiti per gyvenimą kumščiais, bet kokia kaina, vardan savo geresnio gyvenimo ir šeimos gerovės.
   Vicentas priėjo prie kalendoriaus ir nuplėšė lapelį. Ryt – lapkričio 23 diena, Šv. Klemenso, Žvejų diena, vardadienis – Adelės. Tai amžiną atilsį mamos vardo diena, prisiminė jis. „Reikėtų nuvažiuoti į kapinaites ir uždegti žvakutę, pamerkti gėlių, – pagalvojo, – bet mama juk ilsisi toli, mūsų tėviškės žemėje.“
   Vakarop senolis pasijautė prastai. Krėtė drebulys, gal todėl, kad perpūtė šaltokas rudenio vėjas ir sušaldė rankas, o gal buvo ir kita priežastis. Kas žino? „Tikriausiai paveikė peržiūrėti darbai ir drobės, o gal prisiminimai apie mamą?“ – baigęs gerti paslėpto buteliuko turinį, svarstė Vincentas. Įšgėręs karštos liepžiedžių arbatos prigulė, tačiau bijojo užmigti.
   Kad ir vėl…
Medis