Aistros kuždesiai

Tai aistros kuždesiai susipynė 
Į agonišką lapkričio švogždesį,
Baltą varpučio šaknį
Davatkiškai dangsto šešėliai.
Prie rasojančio lango
Tu vaikškai nosį priplosi,
Kad įžvelgtum,
Koks svečias nebuvėlis varčią atkėlė,
Kas ten šunį sulodė, 
Link durų suvargęs kas trepsi,
Kas ten beldžia ir burba
Lyg smulkmę pažėręs koks elgeta,
Kas klebena duris
Ir išbando tvirtumą tiek vyrių, tiek skląsčio,
Kas panoro į perkreiptą baimės
Tavo veidą pažvelgti?
Tai senatvė.
Tai ji
Apie geismą kalbėt nebedrįsta –
Džiaugtis teks vis rečiau,
Ji išmokys niurnėt ir bambėti,
Ir girgždės sąnariai,
Ir šaknysis kojelės išklišę,
Ir sunku bus suprast, 
Kur suglamžytą kūną padėti.
Ir nugręši akis, 
Kai išvysi apnuogintą varputį,
Ir atlėgs, kaip pusnis
Pakavos savyje nepadorų nuogumą.
Iš aistros kuždesių
Vėjai švogždesį lapkričio verpia,
Kol svajotojo pozoje
Tu palieki nebemylimą kūną.
Nijolena