Eilėrašti,
kodėl taip liūdna?
Galbūt ne tokį lauknešėlį
į rankas paduodu?
Betgi žinau, atsimenu,
kaip tai atrodo,
kaip švietėsi ir ką kabėjo žodžiai 
iš mano  lūpų tavimi...

Skausmingai laužiu duoną
ir atsargus į burną ją dedu.
ŠVENTOJI –  vardas  jos...


Sakei, taip buvę,
šiandieną taip yra.
Ji kaip bažnytiniai parapijos varpai,
kaip angelų žinia,
kad Dievas geras...

Norėjom, kad ir liktų taip...

***

Tiek moterų, tiek  daug,
kaip iš  bažnyčios išvarytos.
Peizažas toks, nors į paveikslą dėk...
Linguoja tartum nendrės –  lingu lingu,
žemai su pjautuvais palinkę.

Oi, rugiapjūte! Dievas su tavim,
ir motina, balta skara aprišus galvą,
rugius į saują pjauna, pjauna... 
Nebūna taip, kad toks  peizažas užsimirštų.
Aukšta saulelė leidžiasi žemyn,
o vyturys į dangų kyla...

Suraišioti į pėdus vaikščioja rugiai
ir, kaip rikiuojami kariai,
pėdas prie pėdo stoja į gubas –
Lygiuok  jas, vieversy,  lygiuok...

***
O vakaras toks lėtas
už saulę truputį aukščiau
Aukštakalnio miške užkrito.
Ir netiesa, kad šitą kraštą
aplenkia poetai –
jų net daugiau, negu reikėtų.
Bet iš tiesų, kad neretai
(kaip kad ir šitokiu metu)
jiems viešintis atrodo sarmata –
dainuoja MOTERYS...

Nurimo rankose jų  pjautuvai,
Skarelės ant pečių nukrito.
Senų nebūna. Visos jaunos.
Atsiremia kas kaip į žemės artojėlį 
ir nebandyk, begėdi, negirdėti jų
lig Druskininkų ir Merkinės
lig Vilniaus mūrų,
lig  ten, kur tu esi...

    ... Šilinių krašte, dvasios žiburėli,
    netildyki manęs ir nuotraukomis nesupeik,
    aš šitaip iš Savęsp ir atminties,
    kuri namo parėjus.
    Žinau, kad ne visa
    tačiau kantrus,
    tikiuosi, kad pareis...