Tik sauja trupinių
Tik sauja trupinių,
O tiek balandžiams džiaugsmo.
Pales ir kils viršum stogų.
Ore vartysis, šauksi – neprišauksi,
Kol patys pasiilgs žmogaus
Ir rankų jo gerų.
Praeiviai šypsosi,
Mažylio spindi akys,
Norėtų ir jis bandelę savo atiduot.
Tiktai mama rankutę stipriai laiko,
Nėra kada,
Laikas skubėt, troleibusu važiuot.
Močiutei gera,
Tikrai ją paukščiai myli.
Galbūt neliko kam daugiau mylėt.
Namuose nuotraukos
Ant sienos kabo tyliai,
O jai gi norisi, taip norisi kalbėt.
Palesins balandžius,
Nustos širdis spurdėti.
Batoną, kur pigesnį, dar vieną nusipirks.
Rytoj ateis...
Taip norisi tikėti, –
Visi, visi balandžiai prie jos vėl nusileis.
.....................................................
Tarsi žinau, jaučiu,
Kad ji gyveno gerumu.
Gerumą visados kitiems dalino.
Tik jai pačiai ar teko iš žmonių
Gerumo to,
Kurį balandžių šurmuly pažino.