Ak, ta lapkričio saulė, per kačergą pakilus virš miško – 
Lyg priblėsus spingsulė jau nei šviečia dabar anei šildo,
Tik šykščiais spinduliais pro plyšius debesynų ištiško,
O patižę keliai kaip keliautojus gaudančios kilpos.
Noris tyliai tūnot pasislėpus į savo kurmiarausį
Ar kaip ežiui miegot į pernykščius lapus įsikuitus –
Nematyt, nesuprast, suledėja kaip iškvėptas garas,
Kaip sustoja po kūną tekėjusios gyvosios sultys,
Kaip išblausėja žvilgsnis, džiugios kibirkšties neįskėlęs,
Akmenėja kaip kojos link glėbio nežengusios žingsnio.
Pasakyk, ar kas nors bus pavasarį saulę pakėlęs,
Kai tebūna tik drungna vienodai – nei liūdna, nei linksma,
Kada juoda be balta, bet pilka ir pilka, ir pilka,
Kolei akys atpranta atskirti, kur savas ateina, kur priešas.
Nebetrauki iš kelio pažliugusio kojų it būtum pakliuvęs į kilpą.
Ak, ta lapkričio saulė – ji vėl debesų nepraplėšė.
Ir lieki tu styroti lyg sąmonę aiškią išbarstęs,
Su skristukais lengvais lyg ją vėjai toli išnešiojo.
Imkim šildyt viens kitą – galbūt vienas kuris atsimerksim,
Kai virš lauko nubalusio gruodis be himno aušroja.
Gal sulauksim to virsmo, kai vandenys virsta į vyną,
Kai tvartely balsai palinkės mums laimingo klestėjimo.
Ak, ta lapkričio saulė, nuskendusi kelio purvyne,
Kol blausioj jos šviesioj mes viens kito, deja, nepriėjome.