„Eik bent pavalgyt, seni, o tai užsiimi niekais“, – burbtelėjo pati. ,,Ko tu vis mane taip vadini, seni da seni, geriau pažiūrėk į save! – Ir pyktelėjęs pridūrė: – Juk turiu ir vardą nuo pat gimimo – Vincas aš!“ „Nepyk, Vincai, nepyk, aš tik šiaip sau, iš įpratimo“, – bandė taisyti padėtį pati. „Net anūkas gražiau vadina – seneli‘‘, – šyptelėjo vyras, prisimindamas jį. „Pavalgyk ir eik prigulti, juk visą naktį blaškeisi, kaip pelė“, – taikiai baigė žmona. „Nenoriu, geriau išeisiu kiemą nušluoti, gal atsigausiu. – Ir pridūrė: – Žiūrėk, kiek lapų per naktį prikrito!“
   Apsivilkęs rudeninę šiltą striukę ir užsimaukšlinęs kepurę, Vincas išėjo į kiemą. Oras buvo saulėtas, tačiau švininiai juodi debesys jau rinkosi ties horizontu. ,,Matyt, ateina lietus, o gal ir šlapdriba? – svarstė seniokas. – Reikia nušluoti lapus, kol jie dar sausi.“
   Vincas visada mėgo dirbti žemės ūkio darbus, nes gimė ir augo kaime, o ten darbų – milijonai, ir augo be tėvo. Tėvas išėjo iš namų, kai Vincukui buvo vos ketveri metukai, todėl jam ir teko atlikti visus vyriškus darbus nuo pat jaunystės. „Kaimo kiemas ir sodas, tai ne čia, mieste – vieni niekai“, – mosikuodamas šluota, pagalvojo Vincas.
   Bešluodamas jis prisiminė vaikystę ir tėvą. „Kai kartą, būdamas girtas, nesavu balsu šaukė „Užmušiu!“ ir besivaikydamas aplink namą mano mamą, pagriebė mane, pakėlęs jau norėjo trenkti į sieną, bet gerai, kad atskubėjęs kaimynas išgelbėjo... Pargriovęs girtą tėvą, stipriai surišo rankas virve. Tėvas gulėdamas muistėsi, keikėsi ir trankė savo galvą į sieną, kol nurimo...“
   Kai kiemas buvo nušluotas, Vincas tvirtai sukimšo lapus į polietileninius maišus ir išmetęs juos į konteinerį prisėdo ant savo pasidaryto ąžuolinio suolelio parūkyti. Šaltokas rudens vėjelis atvėsino sukaitusį nuo fizinio darbo raukšlėtą veidą, rankas, įlindo į užantį. „Ilgas ir lietingas šiemet ruduo“, – pagalvojo. Ant medžių kur ne kur dar kabojo parudę lapai, nenukąsta šalnos žaliavo žolė. Sėdėdamas ant suolelio ir rūkydamas, jis prisiminė nakties darbą, savo „tapybą“. „Nereikėjo užtapyti autoportreto juodais dažais, nereikėjo“, – priekaištavo sau. Bet…
   Šias Vinco abejones netikėtai nutraukė kniaukimas. Tai buvo lauke gyvenanti katė, kuriai Vincas davė Kati vardą. „Kis kis kis!“ – švelniai pašaukė. Katė pribėgo prie jo, užšoko jam ant kelių ir pradėjo murkdama meilikauti. „Ar nori valgyti, Kati? – kalbino, lyg katė suprastų jo žodžius. – Aš tuoj!“ Katė vikriai nušoko nuo kelių ir sekdama jį nubėgo iki laukujų namo durų.
   Dar ilgai Vincas žiūrėjo į katę, kol ji su pasigardžiavimu krimto savo pusryčius, ir pagalvojo, kad ne namai gyvenime yra svarbiausia…