Palaidokit kaip Mocartą mane,
be muzikos ir be gėlių, vainikų,
aš nebuvau netgi iš žodžių sukurtam mene,
ir piešiniuos – ir ten tik mano naktys tykios.

Po diemedžio šakom ir po dangaus skara,
po snaigėm, dulkėm jūs mane palikit,
eilėraščio stikliniame karste,
ir neskaitykit jo – te jis sau vienas klykia.

Terėkia varnos ir varnų pulkai,
tegu akis man negyvas lesioja,
užpilkit kūną pelenais pilkais,
tegu ir vėjas tyla, tenegroja.

Teneateis jau niekas čia jokiais takais,
neatsivers čia pragaras daugiau, nei rojus...