Ryte prie stalo sėdim mudu –tylim.
Jau valanda ar dvi – labai seniai.
Už lango čiulba paukščiai. Gal dagiliai.
Varnėnai gal... Bet, aišku, ne varnai.
 
Kavos puodelių tirščiuose nusėda
Tik sunkios mintys. Plauni ir nėra...
Jau vakarėja. Ūbauja pelėda.
Baublys galbūt... Užgroju gitara
 
Giliai viduj. Bet nieks, deja, negirdi...
Nuo paukščių čiulbesio jau pailsau,
Nes inkilas ir lizdas – mūsų širdys,
Tenai nakvoti skrendame kas sau...
 
Ir taip kasnakt. Rytais vėl tenka kilti
Išbudinti dar miegančių gaidžių.
Ir misti ne grūdais – lesioti viltį,
Ir apsimesti, kad tave girdžiu.
 
O tu taip pat apsimeti. Tad rojus –
Rytiniame puodelyje kavos...
...............................................................
 
Ak, geriau būčiau niekad nemiegojęs
Ir negalvojęs, ką kiti galvos...
 
2017 m spalio 17 d.