Iš žalio juoko vidury laukų
Pražydo gėlės ir dangus nušvito,
O vaivos juosta spindesį plaukų
Palaimino lig kito naujo ryto.
Kol švito jis, šnarėjo ajerai
Ir lyg valtelės supos gelsvos lūgnės,
Vėl tapo mums nežemiškai gerai,
Išgėrėm pienių vyną mes lig dugno.
Aš suklupau ties lieptu, šiluma
Užliejo alpuliu lengvu krūtinę,
Ir išsiskleidusi jausmų gama
Tokia skaidri lyg meilė pirmutinė.
Per daug gerai — kuždėjo ajerai,
Nelemta paukščiui vien į aukštį skristi,
Ir sklaidės laumių migloje kerai —
Suklupti, nepakilti, nesugrįžti.
.................
Iš žalio juoko vidury laukų
Skausmu raudonu laikas išvarvėjo.
Nesugrįžai, nors laukiamas laiku
Ir visos lauko gėlės nužydėjo...