Pilkas lapkričio paukštis
Plikų medžių šakų lopšyje,
Jis prie nuogo kamieno
bando šildyt save.
Pilką dangų apglėbęs akimis
Ir sparnais, lietaus darganą geria
Lyg perliukais lašais.
Ir patižusį kelią mina kojom basom.
Juk sparnus Dievas jam dovanojo.
Tik trumpam nusileidęs ant žemės
Vėlei kyla aukštyn, ten padangė
Jam moja sklidinais debesim.
Pilkas lapkričio paukštis toks tylus
Ir ramus, savo giesmę paslėpęs,
Tyliai rašo žodžius. Kai į širdį
Dulksna nusileidžia ir apkloja rūkais,
baltas popieriaus lapas virsta
Paukščio laiškais.